Kiekvienais metais lapkritis visose kaimyninėse Baltijos ir Šiaurės šalyse Šiaurės šalių asociacijų „Norden“ federacijos yra skelbiamas šiaurietišku mėnesiu.

Visų šalių – nuo Lietuvos iki Farerų salų – bibliotekose pirmąją lapkričio savaitę jau 19 – ąjį kartą vyko Šiaurės šalių bibliotekų savaitė, propaguojanti garsinį šiaurės šalių lietaratūros skaitymą prie žvakių šviesos.

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka šiame projekte dalyvauja 10 – ąjį kartą.

Pirmadienį, lapkričio 9 d., mažuosius bibliotekos draugus Vaikų aptarnavimo skyrius pakvietė į garsinį ryto skaitymą „Auštant“. Mokinukai iš „Atžalyno“, Kaštonų  ir Papilio pagrindinių mokyklų klausėsi Biržų kultūros centro B. Dauguviečio teatro aktorės Jolitos Braškės skaitomų ištraukų iš Marijos Gripės knygos „Hugas ir Jozefina“.

Knygos mylėtojams muzikavo Vigilija Macienė iš Papilio, vaidino papiliečiai ketvirtokai (mokytoja Vita Januševičienė), aplankė troliai, Karlsonas (Papilio pagrindinės mokyklos mokiniai), Freken Bok (Papilio bibliotekininkė Jolita Banienė) ir Pepė Ilgakojinė (Skrebiškių bibliotekininkė Židra Užubalienė). Beje, troliai ir Pepė Ilgakojinė šiemet švenčia 70 – ąjį gimtadienį, o skraidantis vyrukas Karlsonas – 60-ąjį. 

Kadangi šių metų šiaurietiškos savaitės tema yra „Draugystė Šiaurės šalyse“, vaikai margoje minioje ieškojo draugo, o jį sutikę dovanojo vienas kitam dar namie gamintus savo knygų skirtukus bei visi kartu piešė saulėtą draugystės ratą ir vaišinosi šiaurietiškais imbieriniais sausainiais.

Tamsiuoju paros metu, po dienos darbų, suaugę skaitytojai rinkosi į garsinį skaitymą „Sutemų valanda“.  Šiemet visi klausėsi ištraukų iš islandiškų sagų, kurios liudija apie tvirtus žmonių tarpusavio santykius. Islandiškąją literatūrą skaitė jaunimo būrelis, o jų garsiai ištartą žodį papildė rami muzika bei romantiškai nuteikianti žvakių liepsna. 

Iki lapkričio 15 d. Suaugusiųjų aptarnavimo skyriuje vyksta įdomi akcija – siurprizas „Aklas pasimatymas su knyga“. Tai taip pat Šiaurės šalių bibliotekų savaitės renginys. Pirmieji skaitytojai, sudalyvavę aklame pasimatyme, namo grįžo su intrigos jausmu – o kas gi yra gražiai paruoštame paketėlyje, taip panašiame į dovaną?

Indra Drevinskaitė – Žilinskienė,

Biržų raj. sav. J. Bielinio viešosios bibliotekos

metodininkė viešiesiems ryšiams

Nuotraukos autorės

selonija.lt

Sigutės Ach piešinys

LAPKRIČIO 16 – GRUODŽIO 16 d. Biržų raj. savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Vaikų aptarnavimo skyriuje (pirmame aukšte) veiks dailininkės Sigutės Ach darbų paroda „Dideli ir maži, nerimti“ ir leidyklos „Nieko rimto“ knygų mugė.
Sigutė Ach – dailininkė ir pasakų vaikams rašytoja, juokais vadinama pačia nerimčiausia Lietuvos kūrėja, mat paklausta, ką veikia, šypsodamasi atsako: „Nieko rimto“.
Už tokią iš pirmo žvilgsnio nerimtą, tarsi juokais, netyčia atsiradusią žaismingą kūrybą ši dailininkė Lietuvoje mylima jau daugiau kaip dešimtmetį. Piešti miniatiūras, atvirukus, iliustracijas vaikų knygoms ir rašyti tekstus Sigutė Ach pradėjo 1995 metais.
Autorinių darbų parodą sudaro įvairūs dailininkės darbai, sukurti skirtingais laikotarpiais. Kai kurie jų virto atvirlaiškiais ir iškeliavo net į tokias tolimas šalis kaip JAV ar Japonija. Sigutė Ach sako, kad jai nesvarbu, kokią galutinę formą įgauna kūrinys, jai tai „pirmiausia yra pasakojimas apie pasaulyje tvyrančią harmoniją ir gėrį“. Dailininkė teigė mėgstanti stebėti žmones, o jų būsenos, mimikos vėliau išryškėja piešiniuose.
Sigutės Ach autorinių darbų paroda kviečia Jus į labai asmenišką dailininkės pasaulį. Kiekvienas piešinys – tai atvirukas iš vidinio menininkės pasaulio. Šiame pasaulyje galima pailsėti, atgauti jėgas, pasisemti įkvėpimo ir galbūt rasti naujų minčių kūrybiškai kasdienybei.
„Mano menas – tarsi maža šventė, todėl stengiuosi jį įkrauti tik labai švariomis emocijomis“, -sako Sigutė Ach, kviesdama į savo autorinių darbų parodą. Apsilankykite!
Kartu su paroda bibliotekoje veiks ir leidyklos „Nieko rimto“ knygų mugė. Knygos, atvirukai, bloknotai ir kiti mieli mažmožiai ir suvenyrai – ypatingomis kainomis.
Be to, Vaikų aptarnavimo skyriuje nuo lapkričio 10 d. veiks kirdonietės Agnės Drevinskaitės rankų gamybos knygų skirtukų paroda – pardavimas. Kviečiame įsigyti su meile pagamintų darbelių.
Dovanos Kalėdoms prasideda bibliotekoje.

selonija.lt

Reginos Vaičekonienės nuotr.

Lapkričio 14 dieną Kauno sporto halėje jau 46 kartą nuskambės šauniausių liaudiškų kapelų muzikos šventė „Grok, Jurgeli“. Biržiečiai į šią šventę irgi išlydi savo kapelą „Širvėna“. Palydėtuvių išvakarėse „Biržiečių žodžio“ pašnekovė kapelos „Širvėna“ vadovė Vaidota Malinauskienė.

Biržų kultūros centro liaudiška kapela „Širvėna“ skaičiuoja bene penktą dešimtmetį. Jeigu ne Vaidota Malinauskienė ir Rūta Kudelkienė, tai „Širvėna“ tikriausiai jau ir būtų nuplaukusi į užmarštį. Kaip ir kodėl kilo mintis kapelą prikelti veiklai? Kas buvo sunkiausia?
Nenorėčiau sutikti, kad Biržų kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Širvėna“ galėjo nuplaukti užmarštin. Legendos niekada iki galo nepamirštamos, o „Širvėna“ Biržų krašto žmonėms – legenda. Kapela daugelį metų džiugino biržiečius. Muzikantams vadovavo tikri muzikos meistrai: Antanas Varkalys, Vaclovas Ščiupokas, Eugenijus Praniauskas, Povilas Čepulis, Rimantas Ilgūnas. Kapela negalėjo tiesiog išnykti. Kolektyvas buvo tik trumpam pritilęs. Todėl nenorėčiau didelių nuopelnų dėl kapelos atkūrimo priskirti sau ar buvusiai kapelos vadovei Rūtai. Mums abiems tiesiog pavyko suburti muzikantus, kuriuose gyva „Širvėnos“ dvasia.
Su kolektyvu dirbti nėra sunku. Niekas nesunku, kai darai tai ką mėgsti, kai muzikuoji su didžiulę patirtį turinčiais, geranoriškais, visada patarti ar padėti pasiruošusiais muzikantais. Aišku, per tuos metus būta visko. Būta ir sunkių akimirkų. Ypač pradžioje. Juk neturėjau tokio darbo patirties. Todėl esu labai dėkinga Rūtai Kudelkienei, daug pastangų įdėjusiai rašant aranžuotes ar rūpinantis naujais kostiumais. Ta proga visos kapelos vardu norėčiau padėkoti jai už buvusį bendradarbiavimą ir palinkėti pačios geriausios kloties.

Kiek kolektyve muzikantų ir dainininkų? Kokie ištikimiausi, ilgiausiai muzikuoja?
Šiuo metu kolektyve – 13 narių. Sunku išskirti ištikimiausius. Dauguma groja nuo kapelos atkūrimo. 2012 metų lapkričio 12 d. įvyko pirma atsikūrusios „Širvėnos“ repeticija. Manyčiau, būtų pravartu paminėti senbuvius, kelis dešimtmečius kapeloje dalyvaujančius narius: Gitas Korsakas, Violeta Čėrkienė, Danguolė Radvilienė, Romas Briedis, Nijolė Budriūnienė, Ovidijus Jankauskas.

Kokia srove „Širvėną“ plukdote? Ar praturtinote repertuarą?
Kapelos repertuare naujam gyvenimui prikelti daug metų dainuoti ir groti kūriniai. Nevengiame ir šiuolaikinių lietuvių autorių dainų bei instrumentinių kūrinių.

Ar daug repetuojate? Kur vyksta repeticijos?
Repetuojame kartą per savaitę Biržų kultūros centre.

Ar kolektyvas puoselėja savo tradicijas?
Jau minėjau: esame draugiški ir geranoriški. Turime keletą tradicijų, tačiau nenorėčiau jų aptarinėti, tegul jos lieka tik mums. galėčiau tik paminėti; tradicijos mus apjungia ir suartina, skatina vieniems kitus pažinti, parodyti dėmesį.

Į „Grok, Jurgeli“ „Širvėna“ vyksta nebe pirmą kartą. Kokius kūrinius šiai muzikos šventei pateiksite?
Per savo gyvavimo metus kapela tikrai ne kartą dalyvavo „Grok Jurgelyje“, bet po atsikūrimo į „Grok, Jurgeli“ laureatų koncertą vykstame pirmą kartą. Koncerte dainuosime dvi dainas – Žygimanto Anilionio „Kapelijų valsas“ ir Dangiro Grigaravičiaus „Meilės sala“. Bus grojami ir jau tradiciniais tapę „Grok, Jurgeli“ ir „Vakaruškos“.

Ar ši šventė Jūsų kolektyvui rimtas egzaminas? Ir kokiam klausytojui smagiau koncertuoti: vietiniams ar svečiams?
Kiekvienam koncertui ruošiamės labai atsakingai. Stengiamės patikti publikai, mums labai svarbu pasirodyti profesionaliai. Smagu groti įvairiuose koncertuose, tačiau smagiausia pradžiuginti biržiečius.

Ar prieš tokią įspūdingą muzikos šventę neturėjote rūpesčių dėl savo sceninio įvaizdžio?
„Širvėna“ turi savo veidą. Po atsikūrimo įsigijome naujus kostiumus. Už juos norėtume padėkoti Biržų kultūros centrui.

Ar kapela turi gerbėjų?
Biržų kultūros centro kapela „Širvėna“ su nedidelėmis pertraukomis gyvuoja jau apie 50 metų, todėl tikrai yra jos ištikimų gerbėjų. Didžiausia jų staigmena – dalyvavimas mūsų koncertuose ir nuolat jaučiamas palaikymas.

Kur kapelai šiais metais tekę koncertuoti? Kokie dar koncertai laukia?
Paskutinio sezono įsimintiniausi koncertai: Panevėžio apskrities kapelų varžytuvės „Kapelmaušis“, koncertai Utenos, Panevėžio rajonuose, dalyvavimas Biržų rajono šventėse. Artimiausiuose planuose koncertai Molėtų ir Ignalinos rajonuose.

Ačiū visiems esamiems ir buvusiems kapelos nariams už nuoširdų darbą, už galimybę kartu muzikuoti, už galimybę iš Jų mokytis.

Kalbėjosi Regina VAIČEKONIENĖ
„Biržiečių žodis“
selonija.lt

2015 m. gruodžio 5 d. (šeštadienį) 13 val. Biržų krašto muziejuje „Sėla“ vyks kalėdinės medinių angelų parodos atidarymas.

Jos autorius – daugybę titulų pelnęs medžio drožėjas Rimantas Zinkevičius. 1956 m. gimęs kūrėjas daugiau kaip 30 metų kuria meno dirbinius iš medienos.

Savo skulptūrų idėją meistras ilgai nešioja galvoje ir širdyje. Kai kurie kūriniai atsirado po kelionių. Grįžęs iš Saremo salos, išdrožė vikingus. Aplankęs Australijoje gyvenančią dukrą Justiną, lagamine vietoj suvenyrų atsivežė balzaminės karpažolės, vadinamos pieno medžiu pliauską ir išdrožė angelą. Taip atsirado angelų kolekcija iš įvairios medienos – Pietų Amerikos pušų, lietuviškų obelų, kriaušių, tujų, slyvų. Skulptūros skiriasi ne tik spalva ir tekstūra, bet ir medžio kvapu bei svoriu.
Apie Rimantą Zinkevičių:

Gimė 1956 metais Ukmergėje. Mokėsi: Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, 1974 metais įgijo meninio medžio apdirbimo specialybę.

Veikla: 1978 metais priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą, 1981 metais išrinktas Ukmergės rajono tautodailininkų draugijos pirmininku. Gyvena ir kuria Ukmergės rajono Juodausių kaime.

Darbai: R.Zinkevičiaus sukurtų darbų įsigijo įvairūs muziejai Lietuvoje ir užsienyje. Sukūrė ir pastatė koplytstulpį Švedijoje, Pasaulio tautų etnografiniame muziejuje. Dirbo ir kūrė Vengrijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jo sukurtų skulptūrų yra daugelio pasaulio šalių privačių kolekcionierių namuose.

Apdovanojimai: Liaudies kultūros centro ir Kultūros ministerijos organizuotame „Auksinio vainiko“ skulptorių konkurse R.Zinkevičius 2006 ir 2011 m. pripažintas geriausiu Lietuvos tautodailininku

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ informacija

selonija.lt

Asmeninio albumo nuotr.

Kas nepažįsta biržiečio Egidijaus Šato? Nuoširdus, smalsus, aktyvus kultūrinių renginių dalyvis, eiliuotojas. Biržų miesto simbolis. Iriasi, rodos, tik į priekį, drąsiai, atkakliai ir kantriai. Gatvėmis ir per savo gyvenimą. Pats laikas mūsų Egidijų, dvasiškai stiprų vyrą, pažinti iš arčiau… Egidijus Šatas – „Biržiečių žodžio“ pašnekovas.

Ką tik minėjome tarptautinę Neįgaliųjų dieną. Kokias mintis ši diena Jums sukelia? Ir kurie susitikimai širdžiai artimesni, brangesni: pačių draugijos narių suvažiavimai ar tokie vienadieniai datų paminėjimai vieną kartą per metus?

Neseniai praėjusi neįgaliųjų diena man nelabai reikšminga. Malonu, kai pakviečia į respublikinį renginį. Kiekvienas renginys paįvairina neįgaliojo, ypač važinėjančio neįgaliojo vežimėliu, kasdienybę. Štai praėjusį pirmadienį lankiausi Vilniuje ta proga vykusiame koncerte. Jau nebe pirmus metus dalyvauju tokiame neįgaliųjų dienos minėjime Vilniuje. O štai Biržų pilyje vykstančio koncerto neįgaliųjų dienai nepasiekiau. Tiltas uždarytas.

Aišku, mielesni pačių organizuoti renginiai. Tokiame renginyje daugiau laiko bendrauti. O dideliame tik pasimatai, persimeti vienu kitu žodžiu.

Šia proga prisiminkime neįgaliųjų meka įvardintus Talačkonis (Pasvalio rajonas). Tai buvo, matyt, visų Lietuvos neįgaliųjų kelių susibėgimo pradžia…

Talačkonys nebuvo pradžių pradžia. Būrelis „Draugystė“ susibūrė 1971 metais, po trejų metų vyko pirmasis susitikimas Skuodo rajone draugų sodyboje. 1977 m. Biržų rajone gyvenusi Aldona Stapulionytė pasikvietė susitikti pas save. Ji draugavo su bibliotekininke, tai susitikome salėje. Talačkonių kultūros namai atsivėrė tik 1979 metais.  Kelerius metus susitikdavome netoli Talačkonių gyvenusio draugo sodyboje. Ten ir pamatė mus kolūkio pirmininkas ir kultūros namų direktorė. Jie pakvietė rinktis į kultūros namus.

Jūs, Egidijau, – neįgaliųjų judėjimo veteranas. Ar pasikeitė organizacija?

Į šį klausimą man labai sunku atsakyti, nes būrelyje kovodami dėl draugijos įkūrimo ją įsivaizdavome visai kitokią. Kai rajono Socialinio aprūpinimo skyriaus vedėja Regina Griciūnienė pakvietė mane į steigiamąjį draugijos susirinkimą, buvau būrelio išrinktas rajono narių šefas. Galvojau, ką aš ten pasakysiu? Nuėjęs pamačiau pilną salę žmonių. Ir kalbėjo visai apie kitokius planus.

Nesiskundžiate rajono valdžios dėmesio stoka? Įdomu, ar visus neįgaliesiems išdalintus pažadus valdžia tęsi per savo kadenciją?

Man atrodo, kad mūsų rajono valdžia pagal galimybes vykdo pažadus. Malonu matyti, kad naujai klojamuose šaligatviuose įrengiami nuolydžiai, į daugelį įstaigų, parduotuvių galima įvažiuoti. Yra tokių problemų, kurios – ne rajono valdžios kompetencijoje.

Ar patys neįgalieji aktyvūs, gina savo teises? Ar visas galimybes išnaudojate ir įvairiapusiškai dalyvaujate visuomenės gyvenime? Niekada nebuvo kilęs noras surengti streiką?

Pačių neįgaliųjų aktyvumo reikia. Malonu, jog į jų pageidavimus rajono valdžia atsižvelgia. Streikais vargu ar galima ką pasiekti. Daugiau galima pasiekti geruoju, bet laiku pateikus pastabas. Pavyzdžiui, pamačius dedant naujas duris, pastebėjus per aukštą slenkstį arba per aukštą šaligatvio nuolydį, pasakyti tai, kol dar yra vietoje darbininkai, kad nereikėtų iš naujo daryti projektų, kviesti darbininkų.

Jus pažįstame ne tik kaip aktyvų, bet ir kaip talentingą biržietį. Kiek laiko reikėjo, kad Jumyse pabustų kūrybinė ugnelė? Kas tą ugnelę kursto?

Neturiu jokių ypatingų talentų. Kūrybinę ugnelę, manau, turi visi vaikystėje. Svajojame tapti rašytojais, poetais. Vaikystėje skaičiau autobiografines knygas „Kaip grūdinosi plienas“, „Aš moku šokinėti per balas“, „Laikrodžiai nesustoja“. Ir aš svajojau rašyti. Pradėjau rašinėti. Mokslo metais sekdavosi rašyti rašinėlius. Dvejus metus teko mokytis Kauno specialioje mokykloje. Ten šeštoje klasėje turėjau labai griežtą lietuvių kalbos mokytoją. Mokytoją, kuris padėjo man lietuvių kalbos pagrindus. Jis kibdavo prie kiekvienos klaidelės. Jos neradęs tekste, žiūrėdavo į datą – ar sudėti taškai. Išmokė sudaryti kūrinio planą. Aišku, praktikoj plano nerašai, bet galvoje turi įžangą, dėstymą ir išvadas. Susikūrus būreliui „Draugystė“, pradėjau rašinėti į jį pasisakymus, miniatiūras, apsakymus. Į „Biržiečių žodį“ pirmą kartą parašiau, sujaudintas gražaus vaizdo. Vestuvių kortežas sustojo prie dabar įvairiai vertinamų karių kapų, jaunoji padėjo gėlių puokštę. Kadangi negaliu piešti ir fotografuoti, tą vaizdą aprašiau. Gavau tuometinio redaktoriaus pavaduotojo Petro Skodžiaus padrąsinantį laišką.

Gal dar užsiimate kokiu nors kitu, iki šiol mums nežinomu pomėgiu, puoselėjate kokią nors svajonę?

Didelių naujų svajonių neturiu. Ir amžius daro savo. Net kūrybinės mintys dažnai lieka galvoje.

Kokios muzikos klausotės, irgi nežinau…

Muziką mėgstu įvairią. Daugiausia – liaudišką, estradinę, romansus. Yra daug gražių klasikos kūrinių – tai Štrauso valsai, Oginskio polonezas. Labai norėčiau scenoje pamatyti Čaikovskio baletą „Gulbių ežeras“, Verdi operas „Traviata“, „Rigoletas“, „Otelas“.

Bet kad patinka keliauti – faktas. Svečiavotės net Švedijoje… Daug reikėjo ištvermės susiruošti tokiai tolimai kelionei? Ji tikriausiai ne paskutinė?

Keliauti mėgstu. Buvau su Neįgaliųjų draugija Lenkijoje, Saremų salose, Švedijoje. Ypač išvykas mėgo šviesaus atminimo Biržų neįgaliųjų draugijos pirmininkė Danguolė Grigaliūnienė. Čia turėčiau paminėti problemą, apie kurią jau užsiminiau anksčiau. Tai žemagrindžių arba keltų autobusuose stoka. Ta problema yra visoje Lietuvoje. Jeigu neįgalusis važiuoja vežimėliu, jį sunku įkelti. Todėl dažnai tokie neįgalieji lieka namuose. Malonu, kad turime tokį paslaugų autobuso vairuotoją Ričardą. Jis visada padeda įnešti neįgaliuosius su vežimėliais į autobusą, sutvarko vežimėlius. Draugijos pirmininkė minėjo, jog Ričardas kartą teiravosi, ko nebevažinėja į ekskursijas žmonės vežimėliuose, juk padedama įlipti?.. Reiškia, žmogus tikrai nuoširdžiai padeda. Skaičiau „Bičiulystėje“, jog vienas rajonas organizavo kelionę į Italiją, o spec. autobusą nuomojo iš Lenkijos. Mūsų paslaugų centras irgi geranoriškas, ir vairuotojai geranoriški, bet autobuse telpa du ar trys vežimėliai, o mums reikia lydinčiojo, tad nieko daugiau negali paimti.

Jus giria: labai geranoriškas, nuoširdus, paslaugus. Neįgaliųjų ryšininkas. Visais įmanomais būdais tiesiate bičiulystės tiltus, norite, kad likimo bičiuliai neužsisklęstų namuose. Ar nepavargstate dėl kitų aukotis?

Nieko aš neaukoju. Kiek galiu tiek padedu organizacijoms, kurioms priklausau. Jeigu gali kam nors padėti, vadinasi, gyveni. Padėdamas kitam ir pats gauni, integruojies. Štai ir mes beveik susikalbėjome telefonu, o seniau net ir geram pažįstamam pirmą kartą paskambinus pasiųsdavo išsimiegoti…

Ar daug turite ištikimų, paslaugių draugų? O kaip su širdies draugėmis?

Turiu nemažai ištikimų draugų, bet metams bėgant kiekvienam atsiranda daugiau asmeninių problemų. Vaikystėje turbūt visi daugiau jų turėjome. Galbūt ir meilė buvo aplankiusi. Aš manau, jog meilė – aukščiausia draugystės forma. Su geriausiomis draugėmis likom draugais, nors truputį skaudu buvo, kad keliai išsiskyrė.

Ar mėgstate dovanas? Bičiuliai neužmiršta Jūsų gimimo dienos?

Dovanas turbūt visiems džiugu gauti. Dar maloniau – netikėtas. Nemažai bičiulių mano gimtadienį atsimena. Mėgstu saldumynus, tortus.

Girdėjau: esate užsispyręs gerąja prasme. Išmokote ir vaikščioti. Daug pastangų pareikalavo tie žingsniai?

Vaikštau tik klupom. Vaikystėje iki kokių 12 metų truputį vedamas paeidavau. Ropoti seniau būdavo lengva. Tik nedrįsdavau viešoje vietoje ropoti. Bendraudamas su minėto būrelio nariais, matydamas, kad kiti juda kaip gali, ir aš pradėjau taip eit, kai nėra kitos išeities. Keletą kadencijų buvau rajono Neįgaliųjų draugijos narys. Įvažiavimo nebuvo, tai nekreipdamas dėmesio į praeivių žvilgsnius, lipdavau iš vežimo ir ropodavau. Mintyse kartodavau: aš veteranas, aš einu į savo kolektyvą, einu dirbti…

Laukiate Kalėdų? Prisimenate pačias įspūdingiausias?

Gražiausios Kalėdos buvo vaikystėje. Ypač Kūčios, kada visa šeima pasipuošę sėsdavome prie šventinio stalo. Laukiu jų ir dabar.

Koks metų laikas mieliausias?

Pavasaris, kai žydi sodai.

Ką Jums reiškia vienatvė?

Vienatvės jausmas gerai pažįstamas. Ypač sunku, kai aplink pilna žmonių, o tau reikia spręsti kokias problemas ir pasitart nėra su kuo. Daug kas vienatvę supranta kaip buvimą vienam. Bet geriau jau būti vienam, negu vienišam.

Už ką branginate gyvenimą?

Kol yra jėgų, reikia gyventi.

Apibėriau klausimais kaip žirniais, klausinėjau daug. O atsisveikinimui prašyčiau: užduokit klausimą biržiečiams, gatvės praeiviams. Pamąstymui…

Koks žodis Jums aiškesnis – neįgalusis ar invalidas? Ir ką Jums tie žodžiai reiškia? Ar tas pats sėdintis vežimėlyje, šlubuojantis ir nesveika širdim?…

Kalbėjosi Regina VAIČEKONIENĖ

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Susitikimo dalyviai. Sigutės Kvetkienės nuotr.

Pačeriaukštės Petro Poškaus pagrindinė mokykla esamus ir buvusius sportininkus praėjusį šeštadienį sukvietė į susitikimą. Iš anksto buvo skelbiama, kad bus prisimintas signataras Petras Poškus, sporto pergalės. Siurprizas tapo knyga „Mūsų pergalės“.

Pradėdamas susitikimą mokyklos direktorius Audris Viduolis kalbėjo, jog jau seniau buvo kilusi mintis pakviesti

Broliai Salvijus ir Vydūnas Jurgaičiai su mokyklos direktoriumi Audriu Viduoliu. Vydūnas – vienas iš knygos leidimo rėmėjų. Sigutės Kvetkienės nuotr.

visus buvusius sportininkus. Šiuo metu tam esanti labai tinkama proga. Gruodžio 15 dieną signataras Petras Poškus būtų šventęs 80 metų jubiliejų. O jis ir Pačeriaukštė, sakė mokyklos direktorius, yra labai susiję. Petras Poškus pasirūpino mokyklos įsteigimu. Pats mėgęs sportuoti, rūpinosi, kad būtų įrengtas geras stadionas. Jame vykdavo rajoninės ir zoninės varžybos. Į jį treniruotis atvažiuodavo ir biržiečiai.

Stadione buvo pradėtos organizuoti Aukštaitijos pagrindinių mokyklų lengvosios atletikos varžybos, kurios tebevyksta iki šiol. Jau gyvendamas Vilniuje Petras Poškus kasmet atvažiuodavo ir laimėtojui įteikdavo savo taurę. Jam mirus, taurę į varžybas atveždavo žmona Milda, vaikai, o pastaruoju metu – ir anūkas Tadas Tamašauskas. Šis vaikinas yra Lietuvos bokso čempionas, olimpinės komandos kandidatas. Tadas Tamašauskas atvyko ir į šį susitikimą. A. Viduolis jam įteikė dovaną: mokinės Marijos Putelytės vien pieštuku pieštą Petro Poškaus portretą.

Susitikimo dalyvius sveikino Švietimo ir mokslo ministrės patarėjas Ritas Vaiginas. Jis perdavė ministrės sveikinimą ir padovanojo futbolo kamuolių – kaip linkėjimą mokyklai daugiau dėmesio skirti futbolui. Smagią sveikinimo kalbą

Lietuvos olimpinės rinktinės kandidatas boksininkas Tadas Tamošiūnas ir jo draugas pademonstravo, kaip treniruojasi boksininkai. Sigutės Kvetkienės nuotr.

pasakė buvę mokyklos sportininkai.

Buvo minimos pergalės, kalbama apie sportininkus, jų  rezutatus, prisimenami kurioziniai atvejai varžybose. A. Viduolis pasakojo, jog mokykloje išaugo šimtai rajono čempionų, dešimtys zoninių varžybų nugalėtojų. 14 mokyklos mokinių tapo Lietuvos čempionatų nugalėtojais ir prizininkais, Lietuvos mokinių olimpinio festivalio nugalėtojais ir prizininkais, tarptautinių varžybų nugalėtojais. Pačeriaukštiečiai su medaliais grįždavo iš varžybų Švedijoje, Čekijoje, Vokietijoje. Direktorius pristatė Auksaną Gilytę, kuri pirmoji iš pačeriaukštiečių tapo Lietuvos čempione: nugalėjo rutulio stūmimo varžybose. Sportininkė dalyvavo ir šiame susitikime.

Ypatingu šventės akcentu tapo dar spaustuvės dažais kvepianti knyga „Mūsų pergalės“. Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Stefanija Vegienė kalbėjo, jog knygelę kūrė trise: visus rezultatus ir laimėjimus prisiminė direktorius Audris Viduolis, nuotraukas surinko kūno kultūros mokytoja Vita Rimavičienė, o ji pati užrašė ir sudėliojo Mildos Poškienės bei mokinių prisiminimus. Knygą išleisti padėjo buvęs mokyklos mokinys Vydūnas Jurgaitis ir ŽŪB „Arsėta“. Knygą

Baudų metimas. Sigutės Kvetkienės nuotr.

organizatoriai padovanojo visiems susitikimo dalyviams.

Susitikimui persikėlus į sporto salę Tadas Tamašauskas ir jo kolega Vitalijus Vasiljevas pademonstravo, kaip treniruojasi boksininkai. Žiūrovai neatitraukė akių. Šuolio į aukštį techniką demonstravo buvę mokiniai. Žiūrovai plojimais palaikė mokyklos rekordininkę Almą Sakalauskaitę, Aušrą Milišiūnaitę, Mantą Butkevičių, Vytenį Plentauską, Lauryną Drevinską, Evaldą Jurgaitį, Vidmantą Norkevičių.

Daug smagumo patyrė ir baudų mėtytojai, ir žiūrovai. Baudų mėtytojai rungėsi keliose grupėse: šeimomis, brolių ir sesių, „Elito“. Taikliausias buvo A. Viduolis: jis metė dešimt baudų ir visas pataikė.

Krepšinį trys prieš tris žaidė šešios komandos: viena – dabartinių mokinių, kitos – buvusių. Laimėjo buvę mokiniai Aurimas Bagdonavičius, Vilmantas Stakionis, Eimantas Vasiliūnas.

Visi varžybų dalyviai buvo apdovanoti medaliais, o pirmųjų vietų laimėtojai – ir vardiniais mokyklos sportiniais marškinėliais.

Šventės programą savo dainomis paįvairino Audrio Viduolio brolis Giedrius su žmona Onute.

Svečiai nesiskirstė iki vėlaus vakaro: pramogavo, bendravo, džiaugėsi dovana – knyga „Mūsų pergalės“.

Sigutė KVETKIENĖ

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Žemdirbiai šventėje. Stanislovo Vadapolo nuotr.

Kiekvienais metais Biržų rajono ūkininkai, žemės ūkį aptarnaujančios organizacijos kartu su valdžios atstovais, bendruomenių lyderiais susirenka aptarti ir pasidžiaugti per metus nuveiktais darbais, pagerbti geriausius iš geriausių ūkininkus, artojus, aktyvius visuomenininkus.

Šių metų gruodžio ketvirtą dieną žemdirbių šventė įvyko Nausėdžių kultūros namų salėje. Dar neseniai buvę avarinės būklės šiandien šie namai tapo Nausėdžių bendruomenės žmonių susirinkimų centru.

Svečius, svetingai sutiko Nausėdžių kaimo bendruomenės pirmininkas Jonas Vaičekonis, kultūros namų meno mėgėjos, kurios viso renginio metu dainomis ir atrakcijomis žavėjo susirinkusią publiką ir neslėpė jaudulio ar pavyks pavergti gausų būrį šventės dalyvių.

Renginį pradėjo ir vedė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Biržų biuro vedėja Jūratė Ratnikienė. Apžvelgusi šių metų rezultatus ji palinkėjo ūkininkams sveikatos, ištvermės ir kantrybės šiais ir ateinančiais Naujaisiais metais.

Po Jūratės Ratnikienės kalbos vyko sveikinimai, darbščiausiųjų apdovanojimai.

Į šią gražią šventę pagerbti žemdirbius ir pasidžiaugti jų laimėjimais atvyko Lietuvos Respublikos seimo narys Aleksandras Zeltinis su žmona, Biržų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Irutė Varzienė, Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Audrius Mukas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų pirmininko pavaduotojas Sigitas Dimaitis, Biržų rajono savivaldybės administracijos žemės ūkio skyriaus vedėjas Steponas Staškevičius, VšĮ „Tatulos programa‘‘ direktorė Valerija Gražinienė, keletas rajono Tarybos narių, „Biržų žemtiekimo‘‘ atstovai ir kiti  žemės ūkio specialistai, konsultantai.

Zeltinis padėkos raštą įteikė Žemės ūkio rūmų savivaldos organizatoriui Biržų rajone Zenonui Prašmantui ir Kupreliškio kaimo bendruomenės pirmininkei Rasai Valentelienei. Jis padėkojo žemdirbiams už triūsą puošiant kaimą, žmonių buitį, keliant jų dvasines vertybes.

Dimaitis padėkos raštus įteikė Biržų rajono ūkininkų sąjungos ir žemdirbių asociacijos pirmininkui Kęstučiui Armonui, ūkininkei Janinai Sinkevičienei, Nausėdžių kaimo bendruomenės pirmininkui Jonui Vaičekoniui. Jis siūlė žemdirbiams kooperuotis, nes šiais laikais vienam sunku atsilaikyti prieš monopolistus ypač tai liečia pieno gamybą.

Varzienė įteikė mero Valdemaro Valkiūno padėkos raštą Gediminui Čirgeliui – už arimo arkliais tradicijų puoselėjimą bei Biržų vardo garsinimą šalyje ir pasaulyje. G. Čirgelis daug kartų tapo tarptautinių bei respublikinių arimo arkliais nugalėtojui bei prizininku.

Savivaldybės dovanomis pagerbti konkurso „Metų ūkis 2015“ nugalėtojai Dainius ir Jurga Krivičiai, Antanas ir Alma Bėliakai, Justina ir Tadas Micikevičiai ir geriausias artojas Biržų rajone Benas Šipelis.

Šventėje buvo ir daugiau gražių kalbų bei linkėjimų žemdirbiams. Kiti kalbėtojai analizavo šių metų augalininkystės ir gyvulininkystės rezultatus, nesėkmes ir laimėjimus.

Staškevičius apžvelgė rajono ūkininkų gamybos rodiklius. Jis pažymėjo, kad šie metai buvo geri. Gautas rekordinis grūdų derlius. Derliaus priedas kompensuos sumažėjusias kainas. Taip pat jis informavo apie paramą, kurią rajono žemdirbiai gauna iš šalies ir Europos Sąjungos fondų.

Gražinienė pasidžiaugė, kad „Tatulos programa“ gyvuoja ir būtų absurdiška, jei ji žlugtų. Ji dėkojo Seimo nariui Aleksandrui Zeltiniui už pastangas, kad Seime būtų priimti sprendimai, palankūs liečia „Tatulos programos“ veiklai ir ūkininkavimui visame Šiaurės Lietuvos karstiniame regione.

Viktoras Rinkevičius žemdirbiams linkėjo derlingų ir pelningų ateinančių metų. Jis ragino žemdirbius dažniau užsukti į UAB „Biržų žemtiekimas“ susipažinti su naujausia technika, atsinaujinti seną. Kartu jo darbuotojai surengė viktoriną, kurios nugalėtojai buvo apdovanoti prizais.

Ūkininkė Vaidutė Stankevičienė kalbėdama apie savo ūkio rezultatus apgailestavo, kad tokių sunkių metų pieno gamyboje dar nėra buvę. Nors buvo gauta parama, tačiau ji nebuvo pakankama. Nepatenkinama tai, kad pieno kainos yra mažiausios tarp Europos sąjungos šalių. Ji kartu su Seimo nariu Aleksandru Zeltiniu aplankė keletą pieno surinkimo punktų. Apie šių punktų pieno statytojų nepavydėtiną padėtį gaunant už pieną varganus centus jie pateikė duomenis Žemės ūkio ministerijai, Seimui, kitoms nevalstybinėms organizacijoms, apsilankymo rezultatus paskelbė spaudoje.

Adolfas Jasinevičius, Nijolė Šatienė Jonas, Vaičekonis, Vytautas Zurba, patys būdami ūkininkai, visuomeninių organizacijų vadovai ir nariai, išsakė ne tik problemas, kurias tenka spręsti savuose ūkiuose, bet ir problemas rūpinantis viso rajono gerove, negaunant už tai atlyginimo, panaudojant tam savo brangų laiką net asmeninį transportą.

Svečiams biržiečiai ūkininkai įteikė po duonos kepalą iš šių metų grūdų derliaus. Po oficialios dalies šventės dalyviai ir svečiai bendravo prie alaus bokalo, kavos ir arbatos puodelio. Ilgai netilo pokalbiai ir mintys apie kaimą, žemę ir duoną.

Šventės dalyvius linksmino Jūratė Garnelienė. Jos atliekamos dainos, žaidimai privertė ne vieną šventės dalyvį įsilieti į šokio ritmą ar žaidimų karuselę.

Iki naujų susitikimų kitais metais!

Zigmas RUPŠYS

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

iš kairės: Jolita Banienė (Papilio biblioteka), Angelė Vajegienė (Kupreliškio biblioteka), Židrutė Užubalienė (Skrebiškių Biblioteka), Dalia Motiejūnienė (Kučgalio Biblioteka) ir Regina Laisonienė (Kvetkų biblioteka)

Papilio seniūnijos bibliotekininkės savo skaitytojams surengė tikrą šventę. Tiesa, tokia knygos mylėtojų šventė šioje seniūnijoje kartojasi kasmet, bet kiekvieną kartą ji būna skirtinga ir vis kitoje bibliotekoje.

Žemaitiško vaidinimo fragmentas

Šiemet – į naujas patalpas įsikėlusiuose Kvetkų bendruomenės namuose, kuriose įsikūrė ir kaimo biblioteka. Šventė buvo skirta prisiminti besibaigančius Etnografinių regionų metus. Ji taip ir vadinosi – „Etnografinių regionų metai: Aukštaitija ir Žematija“.

Bendruomenės namų salėje rinkosi skaitytojai iš Kvetkų, Papilio, Kučgalio, Skrebiškių, Kupreliškio. Renginio vedėjos – penkios šių kaimų Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos struktūrinių padalinių bibliotekininkės. Tai Regina Laisonienė, Jolita Banienė, Dalia Motiejūnienė, Židrutė Užubalienė ir Angelė Vajegienė. Jos atliko bendrą dainą, pristatė Aukšatitijos ir Žemaitijos etnografinius regionus. Skrebiškietė Marytė Unzėnienė aukštaitiška tarme papasakojo kelis senovės atsitikimus. Papilio pagrindinės mokyklos mokinukai (mokytoja Vita Januševičienė) knygos draugams padovanojo vaidinimą apie meilę, o tos pačios mokyklos muzikos mokytojos Almos Bedalienės mokiniai atliko lietuvių liaudies dainą, grojo kanklėmis ir lumzdeliu.

Visos šventės metu tikru senoviniu verpimo rateliu vilną verpė iš Rimšių kaimo prie Kvetkų kilusi Stefanija Dovydėnaitė. Ji taip pat surengė ir savo audinių parodą.

Stefanija Dovydėnaitė

Visus labiausiai sužavėjo Kučgalio kaimo bibliotekininkės D. Motiejūnienės ir šios bibliotekos skaitytojos Laimos Janilionienės vaidinimas Sofijos Kymantaitės – Čiurlionienės pjesės „Neėsi – nadiktousi“ motyvais. Bibliotekininkė Dalia – tikra žemaitė iš Kretingos, tad jai šis vaidinimas tiko ir pritiko kaip sviestu pateptas, o aukštaičiams labai smagu buvo išgirsti tikrą žemaitišką tarmę.

Negana to, apdovanojus pačius ištikimiausius penkių bibliotekų skaitytojus, šventės dalyviai buvo vaišinami žemaitiška cibuline ir karštomis bulvėmis bei troškintais kopūstais. Ant vaišių stalo netrūko ir kitų bibliotekininkių gamintų ir dovanotų įvairiausių gardumynų.

Etnografinių regionų metai baigiasi, bet Kvetkuose įvyko Aukštaitijos ir Žemaitijos jungtuvės. Papilio seniūnijos bibliotekininkės šią gražią šventę savo skaitytojams sako būtinai surengsiančios ir kitais metais. O ir kokia tai bus šventė, jau, sako, žinančios.

selonija.lt

ŠIMTAMEČIAI. Klausučių kaimo gyventojai Viktorijai Ratnikienei – šimtas metų. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Klausučių kaimo gyventojai Viktorijai Petkevičiūtei-Ratnikienei – 100 metų. Kaip jubiliatė laistys savo jubiliejų?..

Nubalę vešlūs plaukai. Skvarbios akys. Nesugadintos. Akinių joms nereikia. Lygus ir rimtas veidas. Nebloga klausa. Stiprios rankos. Tik kojos neklusnios. Nebeišlaiko. Perkopusi devyniasdešimtmečio slenkstį, senolė pargriuvo. Subyrėjo klubo sąnarys. Biržiečiai traumatologai išoperavo. Sėkmingai. Likėnų reabilitacijos ligoninėje ilgaamžė per 15 dienų  iš naujo išmoko vaikščioti. Nugalėjo užsispyrimas. Mat šimto laukianti Ratnikienė vis tikisi: sustiprės, atsistos ant kojų ir eis dirbti. Krutės po savo Klausučius. Ir valgyti išsivirs, ir apsišluos, ir takelius nusiravės. Agurkų, morkų priaugins. Kai iš Vilniaus dukros, anūkai atvažiuos, motina joms įdės savo daržo lauktuvių. Kad ir po vieną morką, agurką, bet tai jos pačios išaugintas Klausučių derlius.

– Ligoninėje gydžiausi du kartus. 51 ir 92 metų. Ištvėriau dvi sudėtingas operacijas. Iki 74 metų dirbau sunkius darbus. Paskutinį kartą su anūkais šokau 80 metų. Vaistus reguliariai vartoju nuo 90 metų. Širdis plaka kaip laikrodukas. Širdis mane ir prilaiko. Sąnariai skauda ir galvos kraujagyslės prastos, – pasakoja apie savo sveikatą senolė.

Šimtametės sveikatą stiprina ne tik medikai, gydo ir rūpestingų dukrų dėmesys, slauga. Šimtametė žiemoja pas dukrą Janiną Biržų kaime. Bet sveikintojai jau mina ant kulnų. Garbingo jubiliejaus išvakarėse šimtametę savieji judins iš užmiesčio. Parveš į jos kaimą. Klausučiuose ant ūlytėlės šimtametę pasitiks gausus, 23 sveikintojų būrys: dukros, žentai, anūkai, proanūkiai. Nelabai norisi koją iš čia jai kelti. Visą mėnesį ilgaamžė atsikalbinėja. Kam čia reikia tokio suvažiavimo? Juk adventas. Bet juk kiekvienas Viktorijos Ratnikienės gimtadienis prie advento žvakės.  Pažymėtas. Kukliai. Ilgaamžė šioje žemiškoje kelionėje  užsibuvo. Bet ne vienužė. Kaimynai ją prisimena.

– Man iš Klausučių paskambina kaimynė Aldona. Pasikalbame. Pačiai jau sudėtinga telefono numerį surinkti, – prisipažįsta šimtametė. Neslepia: kai liūdna, nusiverkia. Galėtų dirbti, linksmesnė būtų. Užsitrenktų.

Ilgaamžė Ratnikienė ilgisi: jos tėvynė toli. Molėtų kraštas. Gimė gausioje šeimoje. Keturi broliai, dvi seserys. Tėveliai dar priglaudė ir užaugino du našlaičius. Ūgtelėję vaikai pasklido savais keliais. Viktoriją duonos kąsnio paieškos atvedė į Biržų žemę. Ji tarnavo Pabiržėje, mokytojų šeimoje. Ištekėjo 23 metų. Su vyru Jonu, ūkininko samdiniu ją supiršo parapijos kunigas. Kunigas ne supiršo, bet liepė tekėti. Dabar, kai į savo gyvenimo istoriją senolė žvelgia nuo šimto metų viršukalnės, pradeda svarstyti: gal ir paskubėjo? Nors savo Jonui jokių priekaištų neturi. Buvęs pavyzdingas šeimos vyras, tėvas. Ūkiškas. Sukūrę šeimą jiedu nuomojo žemę. Apsistojo Čepukų kaime. Susilaukė keturių dukterų. Janinos, Genės, Vandos ir Reginos. Melioracija iš Čepukų Ratnikus iškėlė į Klausučių gyvenvietę. Didžiausia laimė, anot Viktorijos Ratnikienės – darni šeima, šaunios dukterys, jų antrosios pusės ir draugiški kaimynai. Gerosios dukros motinai dovanų vis vežė po medelį, krūmelį. Ir motina įveisė sodą. Dabar didžiuojasi: mano sodas! Deja, ir jis jau paseno… Ko norėti? Ir jos dukterys – jau pensininkės. Kartais vos juda.

Viktorijos Ratnikienės dukra Janina prisimena: motina buvusi nepaprastai darbšti, taupi. O senolė motina dar papildo, kur dirbusi kolūkiniais metais: laukininkystėje, melžėja. Augindavusi naminius paukščius. Ir veždavusi juos į Rygos turgų. Kaip įmanydama rublį gaudžiusi, kapeiką spaudusi. Džiugių dienų būta. Tos dienos prisiminimuose ir žydi lyg darželio gėlės. Po 45 bendro gyvenimo metų pasimirė jos brangusis Jonas. Našle likusi, bet nepasidavusi netekčiai, nevilčiai…

– Dirbčiau, kitaip būtų. Kartais net nusiverkiu. Su Dievu deruosi: jaunesni žybt žybt ir nukrenta, o aš… Jau norėčiau… Man prieš akis – Dievo Motina. Jos paveikslas iš Klausučių mane pas Janutę atlydėjo.  Nepalikau jos vienos tuščiuose savo namuose. Laikraščių neskaitau. Tik meldžiuosi, – kalba senolė.

Kai nuotaika gera, ji dirsteli ir į televizoriaus ekraną. Prisižiūri įvairių  istorijų. Tokių, kokių savo aplinkoje šimtą metų nebuvo mačiusi. Jeigu ne televizorius, tai ir nežinotų kas Lietuvoje vyksta. Vyksta blogi dalykai. Vaikai prieš tėvus kelia ranką ir atvirkščiai.

– Nėra kas juos pamokina gyventi. Reikia netingėti dirbti, daug dirbti. Niekam nepavydėti ir nekurti planų, kaip apgauti, išnaudoti, apšmeižti žmogų, – savo nuomonę dėsto ilgaamžė.

Kiek ji miega, ką ir kiek valgo, ką geria?

– Seniau miegoti nebuvo kada, o dabar – kiek tik noriu… Apetitu tikrai negaliu skųstis. Kertu lašinius, noriu mėsiškų patiekalų. Mėgstu kakavą. Prie kakavos neatsisakau ir torto. Sriubą man dukra verda kiekvieną dieną. Tik nepatinka raudonieji burokėliai ir juodieji serbentai. Ir šampano per mano jubiliejų nereikia, bet aktimelio – turi būti, –  šimtametės pageidavimas – įsakymas.

Jos dukra Janina patvirtino: su „Actimeliu“ senolė pradeda kiekvienos dienos rytą.

Regina VAIČEKONIENĖ

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Pabiržės pagrindinės mokyklos mokinukai, mokytoja Eglė Jažauskienė, sveikatos darbuotoja Jurgita Skujienė ir kunigas Vytautas Dagelis lankė Likėnų reabilitacijos ligoninėje besigydančius ligonius. Editos Mikelionienės nuotr.

Pabiržės parapijos klebonas Vytautas Dagelis kartu su Pabiržės pagrindinės mokyklos mokiniais, jų tikybos mokytoja Egle Jažauskiene ir sveikatos specialiste Jurgita Skujiene lankė Likėnų reabilitacijos ligoninėje besigydančius ir sveikstančius ligonius. Ligoniams tai suteikė daug džiaugsmo.

Dovanų gavo ir virtuvės darbuotojos. Editos Mikelionienės nuotr.

Lankyti ligonius mokinukams padėjo Likėnų reabilitacijos

Kunigas V. Dagelis dalino kalėdaičius. Editos Mikelionienės nuotr.

ligoninės darbuotoja Rita Venskienė. Nebuvo nė vieno ligonio, kuris nesidžiaugtų mokinių viešnage: kas šypsojosi, kas dėkojo, kad mokiniams iš spintelių apelsinus ir saldainius traukė, kas eilėmis stebino, o kai kas ir ašarą nubraukė.

Lankyti ligonius prieššventiniu laikotarpiu mokiniai ruošėsi iš anksto: ketvirtokai ir septintokai kartu su mokytoja Egle Jažauskiene piešė atvirukus. Juose užrašė prasmingus posmus. Septintokai kartu su mokytoja Danguole Šulniene kepė ligoniams kūčiukus ir sausainius. Mokinių užsidegimą aplankyti Likėnuose besigydančius ligonius palaikė mokyklos direktorius Vytautas Armalas.

Dovanos – darbuotojoms. Editos Mikelionienės nuotr.

Kaskart, mokinukams pravėrus palatos duris, ligonių veidus nušviesdavo šypsena. Šventinės eilės ne vienam

išspaudė ašarą ir sveikstantiems po sunkių ligų suteikė viltį vėl vaikščioti, vėl gyventi įprastą gyvenimą. Kunigas Vytautas Dagelis ligoniams linkėjo sveikatos ir dovanojo po Kalėdaitį, o vakarop kvietė į ligoninės koplytėlę maldai.

Labai nustebo ir apsidžiaugė mokytoja E. Jažauskienė vienoje palatoje radusi besveikstančią seserį pasaulietė pranciškonę Augeniją Survilienę. Ją dar kartą aplankyti žadėjo kartu su kitais pranciškonais.

O biržietė Felicija ją aplankiusius mokinius pribloškė: sveikstanti po insulto ponia Felicija padeklamavo mokiniams keliasdešimties posmelių eilėraštį, o tiksliau – pamokančią poemą apie Kristaus apsilankymą kiekvieno mūsų namuose ir jo gerumą.

Ligoninėje sveiksta sesuo pranciškonė pasaulietė Augenija. Editos Mikelionienės nuotr.

Atvirukais ir kūčiukais mokiniai apdovanojo ir Likėnų reabilitacijos ligoninės medikes, ir virtuvės darbuotojas. Mokinių dėmesys ir joms pataisė nuotaiką.

Kunigas V. Dagelis mokinius pakvietė į koplyčią ir sutarė, jog ligonius lankys ir per Velykas. Likėnų reabilitacijos ligoninės darbuotoja R. Venskienė patikino: ligoniai mokinių apsilankymą minės dar kelias savaites. Juk nelinksma šventes praleisti gydymo įstaigoje.

Edita MIKELIONIENĖ

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

KALĖDOS. Namų šeimininkai Danutė (stovi) pirmoji iš dešinės, jos vyras Zigmas (sėdi) antras iš dešinės tarp artimųjų. Asmeninio albumo nuotr.

„Biržiečių žodis“ su meilūniečiais dalindamasis artėjančių švenčių nuotaikomis, išgirdo, kaip Kūčias ir Kalėdas švenčia jų kaimynai – Danutė ir Zigmas Pabijonavičiai. Suvažiuoja giminaičiai. Prie Kūčių stalo sėda keturios kartos. Giminaičių žemaičių delegacijos pasirodymas svečius gali sulaikyti ir Kalėdoms.

Meilūniečių Danutės ir Zigmo namuose prie šventinio Kūčių stalo ketvirtadienio vakarą susirinks keturios kartos: devintą dešimtį pradėjusi Danutės motina Stanislava Janikūnienė, patys šeimininkai, suvažiuos jų dukra Gintarė, sūnus Tomas ir marti Inga su savo sūneliais: Nedu, Ignu ir Emiliu, Danutės sesers Rasos šeima…
Laukiama trylikos sugrįžtančių. Visų, kuriems atstumas – ne kliūtis. Danutė Pabijonavičienė džiaugiasi: kūčiavoti į Meilūnus praėjusiais metais atidūmė net vyro Zigmo giminaičiai iš Žemaitijos. Šiemet tolimų svečių lyg ir nelaukia, bet ką gali žinoti… Gal jie dar persigalvos…
– Kitaip negali būti. Taip mes įpratę. Prie Kūčių stalo noriu sukviesti kuo daugiau artimųjų, giminaičių. Susitelkimo ir darnos puoselėtojai tarp giminės buvo mano krikštatėviai, panevėžiečiai Alvyra ir Vytautas Grubinskai. Krikštamotė buvo religinga, dvasinga, labai svetinga. Visos giminės siela. Kūčias pas panevėžiečius Grubinskus švęsti pradėjau nuo 1981-ųjų. Krikštamotė prie Kūčių stalo sukviesdavo ne tik gimines, ir savo kaimynus. Kitokių Kūčių nebeįsivaizduoju, – pasakoja Danutė Pabijonavičienė.
Jos žodžiais, visus Kūčių vakaro rūpesčius prisiimdavusi jos krikštamotinėlė. Išradinga, įvairių pobūvių šeimininkė. Bet Danutei į atmintį įstrigo ne patiekalų įvairovė, bet santarvė, to vakaro ramybė. Širdžių jungtis. Baltutėlė lino staltiesė. Kryželis. Deganti žvakelė. Kūčių malda. Kalėdaičio dalybos tarp giminaičių. Ir ta tuščia lėkštelė su šaukšteliu. Giminės mirusiesiems. Bendrystės šilumai apsakyti nėra žodžių.
– Neapsieidavome ir be žaidimų bei būrimų. Po balto lino staltiese visuomet būdavo paruošta saujelė šieno. Krikštatėvis jo atsiveždavo iš savo krašto, Svilių kaimo. Traukdavome iš po staltiesės šieną surimtėję: kokio ilgio šiaudas? Kai spėlionės pasisukdavo vedybų pusėn, visi atsipalaiduodavome. Krikštamotinėlė ragindavo ir mane spirti šlepetes į priekį. Apvirs jos ant šono ar ne… Nebeprisimenu, kaip ten su tomis šlepetėmis nutiko, bet po vienų Kūčių sutikau mylimą ir ištekėjau, – prisimena Danutė.
Prie Kūčių stalo pas krikštatėvius nuo to laiko svečių pradėjo daugėti. Iš pradžių prisėdo Danutės išsirinktasis Zigmas, po kiek laiko – ir du jų vaikučiai, Tomas ir Gintarė. Kai iš Panevėžio Pabijonavičių šeima išsikraustė į Meilūnus, iš miesto į kaimą persikėlė ir tradicijos. Penkiolika metų Danutė ir Zigmas Pabijonavičiai jau savo namuose dengia Kūčių stalą.
– Stengiuosi išlaikyti krikštamotės įdiegtą giminės tradiciją. Patiekalus ruošiu pati. Tų patiekalų atsiranda daugiau nei dvylika. Jeigu į Kūčias susiruošia vyro giminaičiai žemaičiai, mano svainis žvejys Zigmas pats ruošia Kūčių stalui patiekalą iš skumbrės. Krikštamotė pati kepdavo kūčiukus, bet aš juos perku iš parduotuvės. Giminaičiai labai rūpestingi, kiekviena šeima pasirūpina sau plotkelių. Jų lieka. Kūčių maldą prie stalo visuomet skaitau aš. Šiemet mūsų Kūčios bus vėlyvos, kada iš Panevėžio po darbo sugrįš mūsų Gintarė, – kalba Danutė.
Nuo Kūčių stalo pakilę Pabijonavičių svečiai lieka nakvynei. Kalėdų rytą visi, kurie tik gali, skuba į iškilmingas Mišias Vabalninko bažnyčioje. Grįžę iš bažnyčios giminės papusryčiauja. Vieni išvyksta, o kiti laukia naujų svečių. Užsuka su šventėmis pasveikinti marčios Ingos vabalninkietė sesuo su šeima, bičiulis iš Panevėžio…
Pabijonavičių svečius Meilūnuose net dviems dienoms gali sulaikyti giminaičių žemaičių delegacija. Delegacijos palydoje – ir Kalėdų Senelis su filmavimo kamera ir armonika. Jis visus užims savo muzika, žaidimais, pabers simbolinių dovanėlių, prisiminimui susuks ir filmuką apie giminių Kalėdas Meilūnuose pas Pabijonavičius.

Regina VAIČEKONIENĖ
„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Akimirkos iš susitikimo. Autorės nuotr.

Į Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešąją biblioteką “Knygų Kalėdų” akcijos autobusiuku atvyko rašytojos Renata Šerelytė ir Birutė Jonuškaitė, kurių knygos dalyvauja Metų knygos rinkimuose.

Į susitikimą su populiarių knygų autorėmis atvyko margas skaitytojų būrys – salėjė buvo ir vaikų, ir jaunimo, ir suaugusiųjų. Pirmosioms dviems kategorijoms labiau rūpėjo R. Šerelytė, kurios knyga “Rebekos salos” pretenduoja tapti 2015 m. geriausia knyga paaugliams, o B. Jonuškaitės “Maranta” yra nominuota suaugusiųjų knygų kategorijoje.

Abi rašytojos džiaugėsi atvykusios į Biržus, kurie joms yra pažįstami iš literatūros forumo “Šiaurės vasara”, vykstančio mūsų mieste. Jos abi pristatė savo naujausias knygas, kalbėjo apie kūrybą, atsakinėjo į renginio dalyvių klausimus.

“Susitikimų metu dažniausiai išgirstu klausimą, ką reiškia mano knygos “Maranta” pavadinimas. Esu gėlių mylėtoja, jų namuose turiu labai daug, tad natūralu, kad jos savotiškai veikia ir mano gyvenimą, ir kūrybą. Baltagyslė maranta yra gėlės pavadinimas. Romano pavadinime liko vienas žodis. Šios gėlės lapeliai naktį susisuka į tūbelę, o dieną išsiskleidžia. Man tai labai panašu į žmogų. Bet ne pavadinimas yra svarbiausia. Romane – trijų moterų kartų istorija. Visuose mano kūriniuose moterys yra labai stiprios – tokias aš jas, realias, pažįstu ir gyvenime, tokias jas vaizduoju ir kūryboje”, – kalbėjo rašytoja, žurnalistė, vertėja B. Jonuškaitė.

Akimirkos iš susitikimo. Autorės nuotr.

R. Šerelytė savo knygos pavadinimą ir esmę aiškino taip: “ Tai romanas paaugliams apie merginą Rebeką iš pasiturinčios šeimos. Vieną dieną neaiškiomis aplinkybėmis jos pasaulis pasikeičia – Rebekos gyvenime atsiranda iki tol nebuvęs brolis, pasikeičia netgi mama, močiutė. Kiekvienas tas naujas žmogus Rebekai tampa tarsi sala. Herojė iš gero, pasiturinčio gyvenimo pateko, kaip ji pati sako, į socialinį dugną. Labai džiaugiuosi, kad knyga rado atgarsį žmonių širdyse.”

Panašią mintį išreiškė ir B. Jonuškaitė, sakydama, kad rašytojui visuomet yra svarbu rasti savo skaitytoją – priešingu atveju rašymas netektų prasmės.

Metų knygos rinkimai, kuriuose dalyvauja šiuolaikinių lietuvių autorių kūriniai, vyksta kasmet nuo 2005 m. ir jau tapo svarbiu Lietuvos kultūros įvykiu. Šią akciją rengia Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija. Akcijos metu skaitytojai iš ekspertų komisijos pasiūlytų knygų išrenka Metų knygas keturiose kategorijose: vaikų, paauglių, suaugusiųjų ir poezijos, o laureatai tradiciškai apdovanojami Vilniaus knygų mugėje. Balsuoti už patikusią knygą galima tinklalapyje http://www.skaitymometai.lt.

Indra Drevinskaitė-Žilinskienė

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos metodininkė viešiesiems ryšiams

selonija.lt

Vilmos Šulnienės nuotr.

Per Kalėdas Šukionių bendruomenės centre pristatyta nauja šukioniečio fotografo Stanislovo Vadapolo paroda. Jau šešiolikta.

„Biržiečių žodžiui“ parodos autorius Stanislovas Vadapolas džiaugėsi: atidarymas vyko prieš estrados dainininkų B. Dambrauskaitės ir Radžio koncertą, tad žiūrovų ir dėmesio netrūko. Paroda gėrėjosi daugiau kaip 100 žmonių. Parodos – tradicinės. Šukioniečiai ir aplinkinių kaimų žmonės per Kalėdas jos tikisi ir laukia. Kiekvienas viliasi išvysti jeigu ne save, tai pažįstamus. Fotografas pristato 22 nuotraukas. Jose – politikų, ūkininkų, menininkų, dainininkų veidai.

– Dauguma nuotraukų iš 2015-ųjų metų susitikimų, pačios naujausios. Tik viena kita iš ankstesnių metų. Tematika įvairi. Fotografuoju žmones, noriu atspindėti savo laikmečio nuotaikas ir palikti tai ateities kartoms. Gimtajame Pasvalio rajone vienoje savo parodoje eksponavau 50 metų senumo nuotraukas. Visus labai sudominau, sugrąžinau į tolimą praeitį, senus prisiminimus, – „Biržiečių žodžiui“ kalbėjo fotografas Stanislovas. Jis save vadina fotometraštininku.Vadapolas su fotoaparatu sukinėjasi ir gaudo žmonių nuotaikas įvairiuose šalies renginiuose, o dažniausiai – Biržų krašte, kuriame gyvena, ir Pasvalio krašte, savo buvusioje gimtinėje.

– 2015-ieji metai man buvo labai derlingi. Surengiau 4 autorines parodas. Kratiškiuose, Vabalninke, Daujėnuose (Pasvalio raj.) ir Šukionyse. Taip pat šiais metais iš leidyklos išleista istorinė monografija „Daujėnai“, kurioje išspausdinta ne tik keliolika mano nuotraukų, bet pristatomas ir aš pats, tų nuotraukų autorius. Knygoje radau ir savo pirmąją nuotrauką, Daujėnų mokyklą, kurią fotografavau būdamas penkiolikos metų, –  „Biržiečių žodžiui“ pasakojo Stanislovas Vadapolas.

Regina VAIČEKONIENĖ

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

„Sėlos“ muziejuje atidaryta profesionalių dailininkų  grupės „8+“ kūrybos darbų paroda. Ji – tradicinė, bet šiek tiek kitokia.

Biržiečiai menininkai į grupę „8+“ susibūrė prieš penkiolika metų. Parodas biržiečiams dovanoja kasmet. Todėl įdomu sekti menininkų kūrybos keliais, mintimis, stebėti jų darbų kaitą.

Šiais metais parodoje dalyvauja trys menininkai: grupės vadovas Vidmantas Jažauskas, Egilas Skuja ir Sonata Vasiliūtė-Čepukėnienė. Šie menininkai – ištikimiausiu parodos dalyviai. Vidmantas Jažauskas sakė, jog surengti parodą – sunkus ir ilgas darbas. Tad ne visi menininkai turėjo tam laiko ar sąlygas darbams kurti, o kiti, pavyzdžiui Gražina Visockienė, rengiasi dalyvauti kitoje parodoje kartu su kolegomis keramikais.

Šiųmetėje parodoje dailininkai tarsi lieka ištikimi savo kūrybos stiliui, bet ir kažkuo išsiskiria. Su tuo sutinka ir Vidmantas Jažauskas: Sonata ir Egilas išlaiko tuos pačius kūrybos bruožus. Pats Vidmantas Jažauskas parodoje eksponuoja portretus ir figūrinius darbus. Galbūt ir dėl to, jog įprasti mūsų akiai peizažai šiuo metu eksponuojami Vabalninke, o religiniai filosofiniai autoriaus darbai – Šv. Luko galerijoje Pabiržėje. V. Jažauskas sako, jog portretus jis kuria nuo seno, tas kažin kokios naujovės čia nėra. Anot dailininko, norėjosi ne eksperimento, bet kažko tikro. Portretas reikalauja iš dailininko meistriškumo.

Aliejumi tapytuose Vidmanto Jažausko portretuose: aktorius Vytautas Šapranauskas, kanauninkas Antanas Balaišis, kunigaikštis Vytautas Didysis. Menininko paveiksluose: ir mergaitė su laiveliu, ir alaus kelyje alų ragaujantys personažai, ir net kariškiai.

Sonata Vasiliūtė-Čepukėlienė ištikima savo stiliui, tačiau šį kartą jos mėgiamos ryškios spalvos niūresnės. Autorė paveiksluose vaizduoja pievos gyvenimą. Tą atspindi ir paveikslų pavadinimai: „Išėjusi“, „Likę“, „Nukritę“, „Išskridę“…

Egilo Skujos akvarele tapyti peizažai nesupainiojami su nieku. Žiūrėdamas į autoriaus darbus pajunti užvaldančią ramybę. Tačiau šį kartą Egilas Skuja pateikia ne tik akvarele tapytus darbus, bet ir fotografiją, atliktą autorine technika „foto+“. Nuotraukų cikle – Biržai žiemą. Tačiau žiūrovui pateikti paprastas fotografijas autoriui neįdomu ir nuobodu. Todėl nuotraukų personažai – medžiai, šakos, jų šešėliai tarsi išlipa iš rėmų. Įspūdis labai įdomus.

Menininkų paroda „Sėlos“ muziejaus menėje žiūrovų lauks iki sausio 24 dienos.

Edita MIKELIONIENĖ

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Ramūno Adžgausko nuotr.

Žurnalistė, politikos veikėja Dalia Kutraitė Sausio 13 – ąją dieną atvyksta į savo senelių ir tėvo kraštą Biržus. Biržiečiams tą dieną ji pristatys savo naująją knygą “Dalia Kutraitė kalbina. Žvaigždžių karai tęsiasi”. Knygos herojų lūpomis ir savo patirtimi ji pasakos apie prieš 25 –erius metus užgimusius jausmus, mintis, idėjas, siekius, kurie galiausiai finišavo Laisvės vardu.

 -Miela Dalia, priminkite biržiečiams savo biržietiškas šaknis.

-Mano senelis Jurgis Kutra buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, Biržų “Saulės” gimnazijos vicedirektorius. Jis draugavo su režisieriumi Borisu Dauguviečiu, pats  vadovavo dramos būreliui,  yra išvertęs nemažai pasaulinės literatūros kūrinių, buvo karštas lietuvių kalbos normintojas, bendradarbiavo to meto spaudoje. Buvo aktyvus visuomenininkas ir reformatų bažnyčios kuratorius. Jo žmona Aleksandra Kutrienė, mano žiniomis, mokė vaikus groti pianinu. Biržuose, Vytauto gatvėje ir dabar tebestovinčiame  name, 1927 m. gimė ir mano tėvelis Vitas Kutra, o po metų – dvyniai brolis Ernas ir sesutė  Dalia, kurios garbei, matyt, ir man buvo suteiktas vardas. Aš  pati gimiau Sibire. Šiame pasaulyje taip ir nepavyko susitikti su savo seneliais ir teta Dalia Kutraite. Visi jie labai tragiškom aplinkybėm žuvo Sibire. Įdomiausia, kad pati apie savo iškilųjį senelį ir jo veiklą sužinojau pirmą kartą nuvykusi į Los Andželą pas senelio Jurgio brolį  Joną, kuris yra kilęs iš jūsų kraštų – Šniurkiškių kaimo dabartinėje Papilio seniūnijoje. Ten kartu su savo vyru filmuodama poetą Bernardą Brazdžionį sužinojau, kad garsusis poetas buvo mano senelio mokinys ir visada prisiminė savo mokytoją literatą. Tada pirmą kartą supratau esanti tikro literatūros mylėtojo ir inteligento, kūrybingo žmogaus anūkė. Būdama Amerikoje pažinau savo biržietiškas šaknis.   

-Gimėte Sibire. Kiek Jums buvo metų, kai grįžote į Lietuvą?

-Į Lietuvą grįžau penkerių metų ir Kaune patekau į nuostabią mamos sesers, savo tetos Jonės globą ir įtaką.  Mano mama Onutė Juozapaitytė yra kilusi iš Šiaulių krašto. Pokario metais Jonė buvo įkūrusi Eucharistinio Kristaus vienuolyną ir jam išmaniai vadovavo. Ji  mūsų šeimą priglaudė tame slaptama vienuolyne po savo sparnu. Mano tėvams, iš Sibiro grįžusiems, net prisiregistruoti Kaune nebuvo leista, o mes braukšt  ir visa šeima akylai sekamame name apsigyvenome. Kaip sakoma, supainiojome priešus. Tame vienuolyne  vyko labai aktyvus ir dvasingas gyvenimas, čia praėjo spalvingiausios mano vaikystės dienos, susiformavo mano  nuostatos ir vertybės. Gyvenimas man nepagailėjo nei nuotykių, nei spalvingų asmenybių, nei patirčių. Esu dėkinga Viešpačiui už tokį likimą ir už žmones, man dovanotus. 

-Kaip Jums atrodo, ar žmogaus gyvenime kokį nors poveikį turi giminės

D. Kutraitės archyvo nuotr.

kilmės šaknys? Pavyzdžiui, ar Jumyse yra biržietiško mentaliteto, nors Biržuose ir negyvenote?

-Neabejoju, kad mes perimame daugybę sunkiai apčiuopiamų ir įvardijamų dalykų iš savo protėvių. Per kartų kartas formuojasi mūsų mentalitetas. Esame susiję su praeitimi, ateitimi ir amžinybe mums nesuprantamais dieviškaisiais saitais. Todėl, nesvarbu, kad Biržus atradau tik jau paaugusi, visada jaučiuosi susijusi su šiuo kraštu. Man daro įspūdį čia tvyranti tikėjimų įvairovės, kažkokios itin  ne- provincialios inteligencijos dvasia. Esu katalikė, tačiau visada su pagarba žvelgiu į  reformatų tikėjimą. Senelio genai, matyt.

-Žurnalistika, dėl kurios tapote populiari, buvo Jūsų jaunystės svajonė?

-Tikrai keistas dalykas, bet dar būdama  mokinukė, svajojau rašyti ir rengti laidas, rinkau  medžiagą apie žymius rašytojus ir poetus mokyklos literatūros muziejui. Keistokai atrodė ta mano “žurnalistinė” svajonė  slaptajam vienuolynui ir visai giminei, nes būti žurnalistu tuo metu reiškė būti valdžios trubadūru, tačiau man visada atrodė, kad bus galima nuo to išsisukti. Ir iš tiesų man tai pavyko. Dar studijuodama universitete žurnalistiką, ėmiau rašyti pasakas ir tekstus radijo vaikų laidoms. Baigusi  universitetą, iškart buvau pakiesta kartu su pasakų teta Beta rengti laidą “Labanakt vaikučiai”, vėliau rašiau scenarijus kitoms vaikų laidoms ir pagal galimybes beveik išvengiau ideologijos, nors net pasakėlėms turėdavome gauti “Glavlito” antspaudą, kad tekste nėra nieko antitarybiško, o tai buvo galimybė transliuoti į eterį. Nors kartais net vaikų laidose nutikdavo keistų “antidalykėlių”,  kaip antai koks nors  vaikas atsiųsdavo piešinėlį, kuriame  Gedimino pilyje plevėsuodavo lietuviška trispalvė, o mes, nepastebėję “diversijos”, paleisdavom į eterį…

-O kaip tada politika? Ilgą laiką dalyvavote jos veikloje ir tik visai nesenai oficialiai pasitraukėte iš jos. Žurnalistika atvėrė jai duris?

-Taip, iš tikrųjų po žurnalistikos yra labai lengva tapti politiku, tik nežinau, ar verta. Būdama žurnaliste buvau daugumos mylima ir gerbiama, o pabuvus politikoje gerokai sumažinau savo gerbėjų ratą. Jau kitą dieną, kai buvau išrinkta Seimo nare, kai kas pareiškė manimi labai nusivylęs. Nemylime Lietuvoje politikų, tai faktas. Paradoksalu, bet dažnai nemylime net ir tų, už kuriuos balsuojame. Politikoje man buvo sunku, tačiau, žinoma, labai daug sužinojau apie valstybę, tarptautinius santykius ir …žmogų.  Dar daugiau, nei kalbindama televizijoje.

-Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad daugelis Jus visgi labiau pamena kaip laidos “Dalia Kutraitė kalbina” autorę ir vedėją. Praeitų metų gruodį tokiu pat pavadinimu pasirodė ir Jūsų knyga, parengta laidose kalbintų asmenybių pokalbių pagrindu. Šią knygą Jūs Laisvės gynėjų dieną, Sausio 13 –ąją, pristatysite Biržų pilies bibliotekos salėje. Kokią žinią nešate skaitytojams savo naująja knyga?

-Mano žinia paprasta – tai suvokimas, kad ir laikmetį, ir valstybę kuria žmonės. Jų

D. Kutraitės archyvo nuotr.

mintys ir lūkesčiai, baimės ir liūdesys – visa tai geriausiai atspindi istorinį mūsų valstybei, pirmąjį laisvės dešimtmetį.  Mūsų mintys – jos kuria mus ir pasaulį. Gal mintys mūsų kaltos, gal ne taip mintijame, kad jau kelintą dešimtmemtį kuriame tokią priešišką vienas kitam atmosferą.  Jei bent kartais manote, kad šiame pasaulyje nieko nėra gražesnio ir baisesnio, kilnesnio ir niekingesnio, paslaptingesnio ir suprantamesnio nei žmogus, ši knyga Jums – dažnai taip mėgstu pristatyti savo knygą.  Taip ją pristatysiu ir Biržuose. Susitikimo itin laukiu.

-Žurnalistika, politika, rašymas, viešieji ryšiai, pedagoginis darbas – tai Jūsų veiklos sritys. Ką visai tai Jums reiškia?

-Man visa tai reiškia savirealizaciją ir įvairiapusį pasaulio pažinimą iš įvairių kampų ir pusių. Patikėkite, vienaip jis atrodo, sėdint žurnalisto kėdėje, kitaip stovint politiko tribūnoje ir dar kitaip bendraujant su studentais. Tai visai kiti pasauliai, ir, deja, tarpusavyje ne itin susikalbantys. Vienaip gyvenimas teka Vilniuje, kitaip Niujorke, trečiaip Biržuose. Mums tik atrodo, kad viskas yra globalu. Tik išorės  smulkmenos yra globalios, šiaip visi mes gyvename savo mažuose pasaulėliuose. 

-2009 m. „Šiaurės rytuose“ buvo spausdintas Jūsų interviu. Jus kalbino Jonas Dagilis, jam minėjote, kad norėtumėte Biržuose įprasminti savo senelio Jurgio Kutros atminimą Biržuose. Ledai pajudėjo?

-Ledai nepajudėjo, nes niekas jų taip ir nepajudino. Aš čia apie save. Vis neprisiruošiau.  O mano pasiūlymas labai paprastas. Norėčiau, kad ant namo, kuriame gyveno ir iš kur buvo ištremta senelio šeima, atsirastų bent koks užrašas, ženklas, kad čia gyveno ir svajojo  literatūros mokytojas Jurgis Kutra.  Manau, kad tokie užrašai galėtų atsirasti ir ant kitų namų, tai suteiktų Biržams ir biržiečiams tvirtesnius saitus su praeitimi, o gal net įkvėptų dabarčiai ir ateičiai. Taip pat ir gimnazija galėtų rasti būdų įamžinti garsiuosius savo gimnazijos mokytojus. Mielai prisidėčiau prie tokių iniciatyvų. Esu apie tai jau kalbėjusi su Biržų krašto muziejaus darbuotojomis. Metų pradžia – geras laikas naujiems darbams pradėti. Gal pavyks ir šios savo viešnagės metu ką nors gero ta linkme nuveikti.

-Miela Dalia, kokius linkėjimuos perduodate Biržams?

-Mano linkėjimai Biržams – niekada netapti ir nebūti provincija, nes tai nepriklauso nei nuo gyventojų skaičiaus, nei nuo kelio dangos kokybės. Tai miesto dvasia. 

-Ačiū už pokalbį ir iki susitikimo Jūsų naujosios knygos pristatyme.

Indra Drevinskaitė – Žilinskienė

selonija.lt

Vasario 13 d. (šeštadienis) 15 val. XX profesionalių teatrų festivalio „Žaldokynės kraštas“ atidarymas. Šokio spektaklio diena. Latvijos Respublikos Liepojos valstybinio dramos teatro šokio spektaklis – J. Rainio „Indulis ir Arija. Jaunystės tragedija.Versija be žodžių“. Režisierius ir choreografas Sergejus Zemlianskis. (Rusija). Vaidina Martinis Kalita, Laura Jeruma , Liene Grava, Egonas Dombrovskis, Rolandas Bekeris, Janis Dreiblatas, Gatis Malikas, Edgaras Ozolinis, Leonas Leščinskis, Anita Ruicena, Signė Ruicena, Agnesė Jekabsonė , Everita Pjata, Kasparas Godas, Kasparas Karklinis, Inesė Kučinska, Janis Dreiblatas, Ilzė Jura, Agnesė Jekabsonė , Samita Adgezalova.  Spektaklio  trukmė 1 val. 40 min. Bilieto kaina 12 Eur.

Latvių literatūros klasikas, poetas, dramaturgas vertėjas Janis Rainis, gyvenęs 1865−1929 metais, eiliuotoje autobiografijoje rašė: „Many teka latvių kraujas / Su lietuvišku maišytas, Tai suvienytoju skirkit, / Priedermes naujas man duokit.“ 

Eilėraštyje „Broliams lietuviams“ jis skelbė: „Viena širdis jautė, /Vienas protas tarė: /Mūsų gyslų vienas kraujas /Liepė eit bendrai.“

Lietuviai ir latviai iš tikrųjų daug metų „eina bendrai“. J. Rainio, raginusio lietuvius ir latvius eiti kartu, gyvenime Lietuva užėmė svarbią vietą. Lietuvos istorija, lietuvių liaudies dainos ir literatūra buvo vienas iš jo kūrybinių šaltinių. Tas, kuris bent šiek tiek domėjosi J. Rainio kūryba, žino, kad reikšmingiausi lietuviškos tematikos kūriniai yra draminė poema „Dauguva“, tragedija „Indulis ir Arija“, o jo eilėraštis „Broliams lietuviams“ yra tapęs populiaria daina. J. Rainis buvo pradėjęs rašyti dramą apie Vytautą, bet jos nebaigė. Visuose kūriniuose poetas akcentavo baltų vienybės idėją.

Liepojos teatras originaliai pastatė Janio Rainio tragediją „Indulis ir Arija“ (parašytą 1911 m.). Tai šokio, judesio, kūno kalbos spektaklis. Jis žiūrovus nukels į XIII amžių, kuršių kovų dėl laisvės laikotarpį. Veiksmas vyksta žemutinėje Kuržemėje, Embutėje. Spektaklio pagrindas − sena sakmė apie kuršių viršaičio Indulio ir vokiečių riterio vadovo dukters Arijos negalimą meilę. Indulis supranta, jog vienintelis kelias būti kartu su ja − krikštytis ir taip išduoti savo įsitikinimus, savo tėvynę. Žiūrovai stebi jo krikštynas ir vestuves, Indulio tėvo bandymą išskirti mylimuosius…Į žmonių aistras įsikiša Dievas Perkūnas. Indulis ir Arija žūva…

Štai tokia XIII a. Romeo ir Džiuljetos istorija apie didelę meilę ir labai sunkų pasirinkimą: meilė ar žmogaus laisvė ir atsakomybė…

Aktorių charizma, individualumas, plastiškumas, talentas, užburianti scenografija, įvairiai transformuojamos medinės konstrukcijos, ritmiška muzika su latvių liaudies dainų intonacijomis žiūrovus užburia iki pat spektaklio pabaigos. Tai įvertino ir įvairios Latvijos festivalių, konkursų komisijos: 2014−2015 metų sezone spektaklis pristatytas 3 nominacijms: „Metų stambios formos spektaklis“, „Metų antro plano aktorė“ (Anete Berke), „Metų muzikos autorius“ (Pavels Akimkins). „Jaunystės tragedija. Versija be žodžių“ buvo vienas iš 3 darbų, kuris laimėjo kūrybinį konkursą „Modini kanonu. Rainis ir Aspazikja“. Spektaklio kūrėjams įteiktas prestižinis „Teatrs“ prizas − „100 g kultūros“.

Vasario 14 d. (sekmadienis) 15 val. Lietuviškos dramaturgijos diena.  J. Miltinio dramos teatro spektaklis pastatytas pagal R. Granausko romaną „Rūkas virš slėnių“. Režisierius − Raimundas Banionis. Vaidina Albinas Kėleris, Petras Kežys, Šarūnas Januškevičius, Toma Razmislavičiūtė-Juodė, Rolandas Normanas, Anupras Jucius, Eleonora Matulaitė, Regina Kairytė, Akvilė Vitkūnaitė, Eleonora Koriznaitė, Vytautas Kupšys, Laimutis Sėdžius, Justina Nemanytė, Jonas Čepulis, Jolita Skukauskaitė-Vaišnienė, Lolita Martinonytė, Laimutė Mališauskaitė, Povilas Adomaitis, Rimantas Teresas, Julius Tamošiūnas, Greta Vaitkevičiūtė, Erika Jovaišaitė, Rusnė Liukpetrytė, Milda Andrejeva. Spektaklio trukmė 2 val. 30 min. Bilieto kaina 9 Eur, moksleiviams, senjorams, neįgaliesiems ir didesnėms kaip 10 asm. grupėms – po 7 Eur.

Tarpukaris. Iš Amerikos grįžęs viengungis Petrošius (Albinas Kėleris) viso gyvenimo santaupas aukoja kilniam tikslui – Nausodės kaimo mokyklos statybai. Pasamdo du jaunus mokytojus. Persižegnojęs pirmąsyk skambina varpeliu… Mokinukei Marijai sugiedojus Tautišką giesmę, mecenatas pakiliai pranašauja mergytei Lietuvą garsinančios artistės šlovę…

Deja, senojo nepriklausomos Lietuvos kaimo idilę, lyg viesulas rūką, sudarko istorinės pervartos. Vokiečių ir rusų okupacijos savaip režisuoja žmonių likimus, šluoja senąsias vertybes, keičia charakterius. Idealizmas ir tradicijos nyksta kartu su valstybe. Neatpažįstamai keičiasi ir melioruojama, kolektyvizuojama Nausodė. Mokytojų vaikas, žuvusio partizano sūnus Jonas Vyniautas, kurio gyvenimo istoriją matys žiūrovai, − jau kitokių laikų žmogus.

Kaip Erla ir Upalis, tekantys per ūkanotus slėnius, teka ir Jono Vyniauto bei tą pačią dieną gimusios Mildos Marijos gyvenimai. Nuo vaikystės iki brandos, nuo nedrąsių pirmosios meilės bučinių iki žiaurių likimo kirčių jie greta. Bet ar kartu?

Pasirinkta spektaklio forma, pasak režisieriaus R. Banionio, suteikia sąlygiškumo, leidžia išryškinti svarbiausias mintis. Tai galimybė jauniausiems teatro aktoriams – Rolandui Normanui ir Justinai Nemanytei pasakoti apie Joną ir Mariją Mildą nuo pat kūdikystės iki gyvenimo saulėlydžio.

Aktoriui Albinui Kėleriui pasiūlius R. Granausko romaną, kaip literatūrinį pagrindą, režisierius R. Banionis neabejojo, kad tai gyvenimiška, lietuviško sodžiaus realijas puikiai atspindinti proza. Labai kinematografiška, tačiau sudėtinga pastatyti teatre. Rašytoja Renata Šerelytė specialiai režisieriui ir Juozo Miltinio dramos teatrui sukūrė romano incsenizaciją.

Dramos veiksmas apima keturių kartų Lietuvos kaimo žmonių likimus maždaug nuo 1940-ųjų iki Nepriklausomybės atkūrimo pradžios. Penkių dešimtmečių istoriją atskleidžia su režisieriumi R. Banioniu kartu dirbantys savojo amato meistrai: scenografas Sergejus Bocullo, kompozitorius Faustas Latėnas, kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė. Žmonių likimus jautriai pasakoja keturių kartų Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai.

Vyresniesiems žiūrovams tai proga su nostalgija prisiminti savo jaunystę: mediniai klasės suolai su atverčiamomis lentelėmis ir vieta rašalinei, pirmoji mokyklinė meilė, uniformos, medžiaginiai bateliai, prieš šventes ar šokius balinti dantų milteliais… Jaunimui spektaklis − vertinga istorijos ir gyvenimo pamoka, pažintis su klasiko, Nacionalinės premijos laureato, skaitomiausio 2014 metų autoriaus R. Granausko (1939−2014 m.) kūryba. Tai patvirtina ir žiūrovų atsiliepimai apie spektaklį:

„Esu pasilgusi to jausmo, kai uždarai teatro duris ir visą vakarą nesiliauji galvoti apie tai, ką matei scenoje. Spektaklis sujaudino, nes daugelyje scenų mačiau tai, ką patyriau jaunystėje. Kiekvienas epizodas kėlė asociacijų, mačiau sąsajas su praeitimi, dabartimi. Esu nepaprastai dėkinga už puikią progą mintimis sugrįžti į praeitį ir susimąstyti apie dabartį…“

„Aš nuoširdžiai nepamenu, kada esu mačiusi tokį spektaklį. Nuostabūs režisūriniai sprendimai. Jis labai nostalgiškas. Gerąja prasme. Spektaklio muzikinis takelis, nuo kurio kūnu perbėgdavo šiurpuliukai, puikiai parinktas. Trumpai tariant, esu sužavėta. Spektaklį privalo pamatyti tie, kurie yra pasiilgę senojo teatro.“

Vasario 16 d. (antradienis) 13 val. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos paminėjimas. Teatro muzikos diena. Koncertas „Gražiausios spektaklių dainos “Ten seneliai jauni”. Koncerte dalyvaus Andrius Kaniava (vokalas, gitara, fortepijonas), Aidas Giniotis   (vokalas, gitara, fortepijonas, pučiamieji instrumentai, barškučiai), Gediminas Storpirštis (vokalas, gitara), Andrius Kulikauskas (vokalas, akordeonas, fortepijonas, melodika). Trukmė 1 val. 20 val. Renginys nemokamas.

Gediminas Storpirštis – teatro ir kino aktorius, teatro pedagogas, dainuojamosios poezijos festivalių meno vadovas, koncertų organizatorius, dainų autorius ir atlikėjas. G. Storpirštis yra vienas iš nedaugelio bardų, kurie taip subtiliai moka sudėti žmogaus jausmus į muziką. Jam įdomu pačiam prakalbinti poetą, atrasti savo raktą į jo tekstus. Dėl dainuojamosios poezijos kultūros skleidimo ir puoselėjimo dažnai tituluojamas bardų atgimimo tėvu. Ir pačiam atlikėjui terminas „bardas“ asocijuojasi su didžiule atsakomybe − juk anuomet bardas – žynys buvo labai gerbiamas, mat jis savo dainomis nešdavo šviesą. Atlikėjas prisipažįsta: „Dainuojamoji poezija yra sunkus žanras – juk vienas su instrumentu rankose dvi valandas beveik nejudėdamas, tik dainuodamas, turi išlaikyti klausytojų dėmesį. Turi turėti savo požiūrį, savo tikėjimą – kad ir koks jis būtų, kuriantis ar griaunantis. Tačiau jei nenori dalytis, negali ir kurti“.

Aidas Giniotis − aktorius, režisierius, teatro pedagogas, profesorius, dainų kūrėjas ir atlikėjas. Žmogus, kuris daugiau nei 25 metus dirba teatre ir dėl teatro. Menininkas, sugebantis meistriškai suderinti skirtingas veiklas ir sėkmingai realizuoti save jose. „Keistuolis“, turintis sutrikusią orientaciją laiko matmenyse, kartais ironiškas ir kandus, bet visada nuoširdus ir betarpiškas su tais, kuriuos myli ir gerbia. Ne kartą nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ ir jį pelnęs už sukurtus spektaklius vaikams, roko operą „Meilė ir mirtis Veronoje“, Aidas Giniotis neabejotinai yra vienas iš produktyviausių, drąsiausių, muzikaliausių Lietuvos režisierių, kuriam nesvetima ironija ir autoironija. Dabartinis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas daug laiko skiria darbui su jaunaisiais aktoriais, o pavargęs nuo pedagogo, režisieriaus ar aktoriaus vaidmens „pabėga“ į muziką.

Andrius Kulikauskas – kompozitorius, dainų atlikėjas, aranžuotojas ir … žemaitis. Muzikantas, nuėjęs ilgą kūrybinį kelią klavišų takais, daugybę dainų apvilkęs dailiu muzikiniu rūbu. Menininko skrynioje nemažai kūrybos vaisių, o visas jo gyvenimas – muzikinė kelionė nuo šokių aikštelės Plungės kultūros rūmuose iki nuotaikingo šėlsmo su Vytautu Kernagiu ir kompanija „Dainos teatre“, nemirtingos „hipeiskos“ muzikos, estradinių šlagerių programų, šviesaus liūdesio su grupėmis „Aktorių trio“ ir „Adios“, jaunatviško polėkio su „Kuli family“ ir pagaliau, solo karjeros. Paklaustas, ką galėtų paaukoti dėl muzikos,  A. Kulikauskas tik nusišypso ir atsako, kad „nieko… nes viską jau paaukojęs“. 2009 m. muzikantas buvo apdovanotas Vytauto Kernagio vardo gitara, kuri teikiama už autentišką profesionalumą, geriausią poezijos vertimą į muzikos kalbą bei kūrybinį indėlį į dainuojamąją poeziją.

Andrius Kaniava – aktorius, režisierius, dainų autorius ir atlikėjas. Teatras ir muzika šalia jo buvo nuo vaikystės, todėl menininkas jokios ypatingos svarbos jiems neteikė, nes „jie buvo savaime aiškūs“. O su „savaime aiškiais“ taip ir būna – jie tiesiog sėdi tavyje ir kreipti į juos dėmesį lyg ir nėra jokio reikalo“. Teatras aktoriui – lyg džiazas, niekada nebūna toks pat, koks buvo vakar. O smalsumas teatre – tai ypač svarbi savybė, padedanti likti budriam, nes tai verčia domėtis, neužmigti, neapsiriboti, „juk smalsus žmogus yra gyvas žmogus“. Optimizmo ir energijos nestokojantis kūrėjas taip pat yra dažnas įvairių dainuojamosios poezijos koncertų dalyvis. Jis yra vienas iš labiausiai mėgstamų publikos, nes iš kitų atlikėjų išsiskiria netradiciniu atlikimu, judesio, ekspresijos gausumu. A. Kaniava scenoje – it patrakėlis berniūkštis. Gal todėl jo mielai klausosi ypač daug jaunimo. Ekspresyvumas, gebėjimas išjudinti net ir labiausiai į melancholiją nugrimzdusį klausytoją tarsi žadina aktyviai klausytis.

Vasario 17 d. ( trečiadienis)18 val. Šiuolaikinės komedijos diena. Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis Mikos Myllyaho „Chaosas“. Režisierė − Yana Ross (JAV). Vaidina  Dalia Michelevičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Algirdas Gradauskas, Džiugas Siaurusaitis. Trukmė 1val. 40 min. Bilieto kaina 1−11 eilėse 10 Eur, 12−18 eilėse 8 Eur, moksleiviams, senjorams 6 Eur.

„Chaosas“ pasakoja apie tris moteris. Sofija (Dalia Michelevičiūtė) – mokyklos, kurią rengiamasi uždaryti, mokytoja. Julija (Rimantė Valiukaitė) – psichoterapeutė, nuolat mezganti romanus su pacientais. Emi (Toma Vaškevičiūtė) – impulsyvi žurnalistė, žongliruojanti jaunos mamos ir ambicingos karjeristės gyvenimiškais vaidmenimis. Vieną žiemą ir pavasarį nutikę įvykiai iš esmės sujaukia jų gyvenimus. Jos suvokia, kad turi KĄ NORS DARYTI. Problemos, su kuriomis susiduria pjesės herojės, susijusios ir su jų pačių asmenybėmis, ir su jautrumą praradusia visuomenine aplinka. Stiprybės jos semiasi iš savo tvirtos draugystės ir net beviltiškiausiose situacijoje atranda vietos humorui.

Yana Ross: „Spektaklis „Chaosas“ tiria ir scenoje projektuoja šiuolaikinį žmogų – siekiantį viską kontroliuoti, kita vertus, balansuojantį ties plonyte psichologinės krizės ir prievartos protrūkio riba. Ši pjesė – viena brandžiausių ir ryškiausių Mikos Myllyaho kūrinių. Pjesė sudaryta iš epizodų, veiksmas šuoliuoja tarp kelių personažų praeities ir dabarties, perteikdamas atpažįstamą šių asmenybių charakteristiką. M. Myllyaho rodo šiuolaikinį pasaulį ir teigia, kad materialioji krizė tiesiogiai susijusi su dvasine. Žmogų prislėgė tiek problemų, kad jo akiratis susiaurėjo iki visiško apakimo.“

Spektaklis buvo rodomas Lenkijoje, Olštyne vyksiančio tarptautinio teatro festivalyje „Demoludy“, Tamperės teatro festivalyje Helsinkyje, Suomijos nacionaliniame dramos teatre. Susilaukė palankių įvertinimų po viešnagės Maskvoje, kur dalyvavo garsiojo festivalio „Auksinė kaukė“ surengtoje programoje „Naujoji pjesė“. 2015 m Alytuje vyksusiame festivalyje „Tegyvuoja komedija“ „Chaosas“ tapo „Geriausio spektaklio“ nominacijos nugalėtojas, o Rimantė Valiukaitė buvo pripažinta geriausia aktore.

Vasario 19 d. (penktadienis) 18 val. Teatro grando diena. Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Minetis“ pagal austrų rašytojo Thomo Bernhardo pjesę. Režisierius − Rimas Tuminas. Vaidina Arvydas Dapšys, Inga Burneikaitė, Agnė Šataitė, Indrė Patkauskaitė, Daumantas Ciunis, Agnė Kiškytė, Tomas Stirna, Tomas Rinkūnas, Tomas Kliukas, Kristina Žebrauskaitė, Bronė Stapulionienė, Kazys Vytautas Stapulionis. Spektaklio trukmė 1 val. 30 min. Bilieto kaina 1−13 eilėse 10 Eur, 14−18 eilėse 9 Eur.

„Minetis“ − Rimo Tumino režisuotas spektaklis pagal austrų rašytojo Thomo Bernhardo pjesę. Tai pasakojimas apie 30 metų scenoje nestovėjusį ir svajojantį paskutinį kartą suvaidinti karalių Lyrą seną aktorių, kuris dalijasi mintimis apie menininko egzistenciją, vaidybos meną, tobulumo siekimą, santykį su publika, gyvenimo paradoksalumą. Pjesės autoriaus T. Bernhardo (1931–1989 m.) kūryboje susipina ironija, komizmas, sarkazmas, groteskas, paradoksalumas – visa tai, ką jis patyrė. Autorius savo kūriniuose kalba apie esminius dalykus ir pateikia klausimų, kurie rūpi kiekvienam: mirties baimė, vienatvė, neviltis, prasmės paieškos, atveria keistą gyvenimo tikrovę, deformuotus žmonių santykius, susvetimėjimą, frustraciją, vidinį žmogaus pragarą. Ypač svarbus šios pjesės pagrindinis herojus − aktorius maestro Minetis, kurį įkūnija Arvydas Dapšys. Jam patikėtas personažas sukrečia savo minčių srauto galia. Rimo Tumino pastatymas apeliuoja į intelektualų, ypač vertinantį teatro meną žiūrovą. Režisierius Rimas Tuminas, pasirinkęs iki šiol Lietuvos teatre nestatytą Thomo Bernhardo pjesę „Minetis“, prisipažįsta, kad jam yra artima Bernhardo pasaulėjauta. „Bernhardui būdinga tema – nuolatinis nepasitenkinimas. Nepasitenkinimas tuo, ką jis pats daro, ir tuo, kas vyksta aplinkui. Aš taip pat esu kupinas nevilties. Nevilties, kurią turiu nugalėti per žaidybos meną ir vėl pakilti į tikėjimą. Kad ir kur būčiau – Lietuvoje, Anglijoje, Izraelyje ar Rusijoje − visuomet pradedu teatrą nuo nevilties ir einu į viltį. Tai – vienintelis kelias“. 

„Tai pjesė, kuri laukė savo aktoriaus, savo laiko. Ji labai kinematografiška, labai feliniška. Šios pjesės scenarijus parašytas kiekvieno žmogaus biografijoje. Kiekvieno žmogaus gyvenime kaip griaučiai, slypi nesėkmės, finalo scenarijus. Bet tas finalas kartu yra nepaprastai gražus“ (Audronė Girdzijauskaitė).

Vasario 20 d. (šeštadienis) 15 val. Komiško detektyvo diena. Valstybinio jaunimo teatro spektaklis Robero Toma (Robert Thomas) „Aštuonios mylinčios moterys“. Režisierius − Balys Latėnas. Vaidina Kristina Andrejauskaitė, Dovilė Šilkaitytė, Aušra Pukelytė, Neringa Varnelytė, Giedrė Giedraitytė, Jonė Dambrauskaitė, Gabrielė Malinauskaitė, Rūta Žibaitytė. Spektaklio trukmė 2 val. 20 min. Bilieto kaina 12 Eur.

„Aštuonios moterys“ – šeštajame dešimtmetyje parašytas kūrinys jo autoriui pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą. Prieš daugiau nei penkiasdešimt metų parašyta pjesė dažnai įvardijama kaip detektyvinė komedija, o garsus prancūzų režisierius Fransua Ozonas (Francois Ozon) 2002 m. filme sugebėjo ją paversti nuotaikingu miuziklu ir susišluoti gausybę apdovanojimų. Žinoma, jam padėjo filme vaidinusios garsiausios prancūzų scenos ir kino žvaigždės, tokios kaip Catherine Deneuve ir Isabelle Huppert – juk iš dalies kūrinys apie moteris, parašytas, kad talentingos aktorės turėtų galimybę sukurti nepakartojamus vaidmenis.

Aktorius ir režisierius Balys Latėnas savo spektaklyje vengia bet kokių sąsajų su garsiuoju filmu, jis stengiasi naujai pažvelgti į patį kūrinį, remdamasis ne tiek siužetu, kiek per jį atskleidžiamomis skirtingų moterų istorijomis, jų jausmais ir išgyvenimais. Be to, žada kitokią istorijos pabaigą, nei siūlė dramaturgas. „Be abejonės komiškų situacijų čia apstu, bet jos nesudaro viso kūrinio esmės“, – sako režisierius ir prisipažįsta, jog pirmąkart perskaitęs pjesę neliko ja sužavėtas dėl pernelyg štampuotos ir nuspėjamos jos struktūros. Visgi dar kartą paimti pjesę į rankas prireikė tuomet, kai režisierius ieškojo medžiagos darbui su aktorinio kurso studentėmis Vilniaus kolegijoje. „Kai tekstai pradėjo skambėti aktorių lūpose, pamačiau, kad tai toli gražu nėra tik banalus vodevilis. Tose moteryse išryškėja visa pjesės esmė, jos gylis. Ne pati istorija, o moterys čia svarbiausios“, – sako režisierius, kuriam Jaunimo teatras pasiūlė ilgai archyvuose laikytą kūrinį. 

Pjesėje veiksmas vyksta prabangiuose užmiesčio namuose, kuriuose prieš Kalėdas susirenka visa šeima. Istorijos pradžioje miršta, tiksliau savo kambaryje yra nužudomas vienintelis šeimos vyras. Kaip paaiškėja, kiekviena iš moterų – uošvienė, žmona, dukros, kitos giminaitės ir net tarnaitės – turėjo pakankamai svarią priežastį su juo susidoroti, bet pasirūpino ir alibi. Įtarimų šešėlis krinta tai ant vienos, tai ant kitos namų gyventojos. Moterys pačios imasi nagrinėti, kuri iš jų galėjo įvykdyti šį nusikaltimą. Per visą šią suirutę atsiskleidžia nuostabūs moterų portretai, jų tarpusavio santykiai ir aistringos gyvenimo istorijos. Prancūzas R. Toma (Robert Thomas, 1927–1989 m.) buvo vertinamas kaip psichologinių ir kriminalinių dramų meistras, išgryninęs komedijinio trilerio (pranc. comédie policière) žanrą. Dramaturgas, dar būdamas aštuoniolikos, jau atlikdavo epizodinius vaidmenis įvairiuose Paryžiaus teatruose ir gyrėsi perskaitęs visas Prancūzijoje iki 1900-ųjų parašytas pjeses. Jis ypač domėjosi komedija ir jos konstravimo būdais. Tam, kad pelnytų ne tik žiūrovų, bet ir kritikos pripažinimą, dramaturgas ne kartą perrašinėdavo savo pjeses, siekdamas sceninio tobulumo. Ne išimtis ir pjesė „Aštuonios moterys“, kuri apkeliavusi daugybę pasaulio šalių, po daugiau nei penkiasdešimties gimė Jaunimo teatre.

Vasario 23 d. (antradienis) 14 val. ir 16 val. Edukacijos diena pradinių klasių moksleiviams „Teatro abėcėlė“. Programoje dalyvaus Biržų kultūros centro Boriso Dauguviečio teatro aktoriai ir jų vadovė Vita Vorienė. Programos tikslas − supažindinti vaikus su teatro menu, jo sudedamosiomis dalimis. Žaidimo forma parodyti, kokių profesijų žmonės teatre kuria spektaklį, kol jis pasiekia žiūrovą. Sudaryti situacijas, kuriose moksleiviai patys galėtų pabūti aktoriais režisieriais, dramaturgais, kompozitoriais, dailininkais ir pan.

Renginys nemokamas. Registruotis tel. 8 620 70 097 (Vita Vorienė)

Vasario 24 d. (trečiadienis) 14 ir 18 val. Neįprastų teatro formų diena. Agnus OK ir Klaipėdos jaunimo teatro  spektaklis jaunimui ir ne tik… „Akmuo. Vanduo. Geluonis“. Režisierė Karolina Žernytė. Vaidina Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai: Neringa Krunglevičiūtė, Ieva Pakštytė, Raminta Šniaukštaitė, Donatas Stakėnas, Justina Burakaitė, Vaidotas Bačianskas, Karolina Kontenytė, Kristina Švenčionytė, Artūras Lepiochinas. Spektaklio trukmė 1 val. 10 min. Po kiekvieno spektaklio – aptarimas, pokalbis su žiūrovais. Bilieto kaina 3 Eur.

Reikia liautis matyti, kad pradėtum regėti. Šiame spektaklyje tikrasis veiksmas prasideda tada, kai vaizdai išnyksta… Iš pradžių publika pasiskirsto į dvi dalis – stebėtojus ir dalyvius. Pirmieji viską gali matyti iš šalies. Jie stebi, kaip sukuriama iliuzija ir kaip į ją reaguoja spektaklio dalyviai. Antriesiems užrišamos akys. Kartu su aktoriais, jie tampa aktyviais pojūčių teatro veikėjais.

Laikinai regėjimo netekę žiūrovai grąžinami prie to, kas sava, bet kartu labai tolima – savo paties kūno. Sužadintos ir paaštrėjusios juslės ima sąveikauti, svarbiausia scenos vieta paversdamos išlaisvintą vaizduotę. Spektaklio dalyviai, aktorių vedami į sąmonės tamsą, perkeliami į paralelinius pasaulius, kuriuose sakmių ir užkalbėjimų siužetai „išauga ant odos paviršiaus“, skleidžiasi garsų vibracijomis, kvapų ir skonių sanpynomis.

Senosios lietuvių mitologijos elementai, kaip spektaklio šaltinis, pojūčių teatro metodais priartinami prie žiūrovo. Aktoriai scenoje nesistengia pasakoti istorijos, imituoti personažų ar kurti charakterių. Gimimo ir mirties, virsmo ir gamtos, kosmoso ir namų, išvykimo ir sugrįžimo archetipai atsiranda be paaiškinimo, kaip jusliškai išgyvenamos situacijos ar iš naujo pabudusio sąmonės pasaulio, kuriame apakimas ir praregėjimas keičiasi vietomis, potyriai.

Už šį ir kitus pojūčių teatro spektaklius režisierė Karolina Žernytė 2015 metais apdovanota B. Dauguviečio auskaru, tais pačiais metais „Akmuo. vanduo geluonis“ kūrybinei grupei įteikta Dalios Tamulevičiūtės premija.

Režisierė Karolina Žernytė: „Kasdien vis labiau jaučiu, kaip mes, regintys, tampame akli. Dėl be galo įtempto gyvenimo ritmo, dėl beprotiško nereikalingos informacijos gausos pradedame nepastebėti ne tik praeivių, artimųjų, bet ir savęs. Norėjosi priversti žiūrovą sustoti ir grįžti ne tik atgal į praeitį, bet ir gilyn į save. Kaip ir kiekviename pojūčių spektaklyje, čia pagrindinis veikėjas – dalyvių vaizduotė. Šiame spektaklyje ja pasitikime šimtu procentų. Per archetipus ir lietuvių mitologijos įvaizdžius norisi ištirti kiekvieno asmeninę mitologiją. Per pojūčius siekiame išprovokuoti jausmus.

Temos pasirinkimas – mano sena svajonė, duoklė vaikystės prisiminimams ir toms gamtos jėgoms, kurios iki šiol gydo. Neapibrėžtumas ir nuojautos, kurios man apibūdina lietuvių senąjį tikėjimą, vis tiek pasireiškia žmoguje net ir šiandien. Kodėl taip gera klausytis miško ošimo? Kokie užkalbėjimai slepiasi vandens tekėjime? Kodėl taip šildo liepų kvapas? Aš visada žavėjausi lietuvių mitologinio mąstymo paprastumu – nieko nesmerkiančiu, gerbiančiu ir suprantančiu net keisčiausius padarus – žalčius, kaukus, laumes. Nepaprastai smalsu, ką pasirinks dalyviai – paklusti likimui, žaisti su juo ar priešintis? Daugelį klausimų, kuriuos uždavėme sau, kurdami spektaklį, paliekame atvirus. Nes vieno teisingo atsakymo gyvenime beveik nebūna.“.

 Žiūrovų  įspūdžiai:

„Nuostabių pojūčių teatro aktorių dėka mes, tiesiogine to žodžio prasme, įsikūnijome į spektaklio personažus. Šis spektaklis, nors truko valandą, pralėkė tarsi akimirksnis ir norėjosi dar ir dar. Po viso pasirodymo negalėjome pratarti nė žodžio – tai buvo puiku.“

„Spektaklis „Akmuo. Vanduo. Geluonis“ man paliko tikrai gilų įspūdį. Kadangi pirmą kartą dalyvavau tokiame renginyje, viskas buvo nauja, neįprasta, o iš pradžių net truputį baisu…. Ir matantiems, ir  neregiams  rekomenduoju būtinai nueiti į šį spektaklį.“

Vasario 26 d. (penktadienis) žemietės – Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorės Jūratės Budriūnaitės – kūrybos diena.

Jūratė Budriūnaitė gimė 1973 m. Biržų rajone, Gulbinų kaime.

1992–1996 metais studijavo Lietuvos muzikos akademijoje.

Nuo 1996 m. dirba Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Sukūrė per 40 vaidmenų.

Apdovanojimai:

2001 m. Banko „Snoras“ premija už geriausią antraplanį aktorės vaidmenį;

2001 m. Šiaulių miesto savivaldybės geriausios metų aktorės vardas ir premija;

2003 m. Šiaulių apskrities viršininko administracijos padėka už nacionalinių kultūros vertybių propagavimą Šiaulių regione ir nuoširdų teatro meno turtinimą.

2004 m. AB spaustuvės „Titnagas“ padėka už Elės vaidmenį spektaklyje „Daktaras ir Mangaryta“.

2007 m. Kultūros ministerijos premijos ir atminimo ženklo „Auksinis scenos kryžius“ nominanto diplomas už geriausią 2006/2007 m. teatro sezono antraplanį aktorės vaidmenį (Adelma – Carlo Gozzi spektaklyje „Princesė Turandot“, rež. Aidas Giniotis).

2007 m. Banko „Snoras“ premija už geriausią sezono antraplanį aktorės vaidmenį.

2008 m. Šiaulių miesto savivaldybės geriausios 2007 metų aktorės vardas ir premija.

12 val. Šiaulių valstybinio dramos teatro spektaklis vaikams pagal žinomo rusų rašytojo ir dramaturgo Antono Čechovo apsakymą „Kaštonė“. Režisierius  Arvydas Lebeliūnas. Vaidina Jūratė Budriūnaitė (Cirko primadona), Inga Jarkova, Monika Šaltytė, Rolandas Dovydaitis, Eduardas Pauliukonis, Aidas Matutis, Aurimas Žvinys, Anicetas Gendvilas, Nomeda Bėčiūtė, Danguolė Petraitytė, Juozas Žibūda, Juozas Bindokas, Romanas Dudnikas, Aurimas Pintulis. Spektaklio trukmė – 1 val. 40 min. Bilieto kaina 3 Eur , didesnėms kaip 10 asm. grupėms po 2 Eur.

1892 m. išleista knyga „Kaštonė“ daugelio literatūros kritikų pripažinta vienu iš geriausių kūrinių vaikams apie gyvūnus. Rašytojo apsakymas – tai jautri istorija apie draugystę, talentą ir ištikimybę mielos kalytės Kaštonės akimis. Benamę ją priglaudžia cirko artistų šeima. Kaštonei puikiai sekasi triukai, ji randa ne tik naujus namus, bet ir draugus: žąsiną Ivaną, katiną Fiodorą ir kiaulę Chavronją. Jaudinantį debiuto vakarą lyg tyčia cirko pasirodymo ateina žiūrėti buvę jos šeimininkai. Kaštonei tenka skausminga dilema: likti cirke ir mėgautis atskleisto talento šlove ar grįžti pas išsiilgtą šeimą.

Pjesės autorė Daiva Čepauskaitė išsaugojo tik A. Čechovo apsakymo veikėjų vardus ir charakterius. Kalaitė Kaštonė, žąsinas Ivanas, katinas Fiodoras ir kiaulė Chavronja spektaklyje – tai vaikai, dėl kokių nors priežasčių praradę savo namus, pamesti, pabėgę ar paklydę, priglausti cirke, kuriame auga, mokosi ir lavina savo talentus. Tačiau bet kokiai progai pasitaikius, jie grįžta į namus, kurių niekada nesiliovė ilgėjęsi, sapnavę, apie juos svajoję.

Pasak režisieriaus Arvydo Lebeliūno, „Kaštonė“ – tai spektaklis apie grįžimą namo, net jei dėl to tenka atsisakyti brangios draugystės, atkakliu darbu pasiekto populiarumo ir tikėtinos cirko artisto šlovės.

Žiūrovė apie šį spektaklį:

   „Kaštonė“ − nuostabus spektaklis, kurį visada bus malonu atsiminti… Seniai spektaklyje verkiau. Tai atsitiko per „Kaštonę“. Ačiū už nuostabias   akimirkas.“

16 val. 30 min. 2 aukšto fojė susitikimas su Valstybinio Šiaulių dramos teatro  aktore, kraštiete Jūrate Budriūnaite „Teatras – mano meilė. “ Susitikimo vedėjas – aktorius Juozas Bindokas. Renginys nemokamas.

18 val. Valstybinio Šiaulių dramos teatro Arturo Milerio dviejų dalių melo drama „Komivojažieriaus mirtis“. Režisierius Arvydas Lebeliūnas. Vaidina Jūratė Budriūnaitė (Linda), Antanas Venckus, Aidas Matutis, Anicetas Gendvilas, Juozas Žibūda, Juozas Bindokas, Aurimas Žvinys, Danguolė Petraitytė, Rolandas Dovydaitis, Romanas Dudnikas, Monika Šaltytė, Eglė Stanišauskaitė, Inga Norkutė. Spektaklio trukmė – 2 val. 50 min. Bilieto kaina 9 Eur. Didesnėms kaip 10 asm. grupėms – po 7 Eur.

 „Komivojažieriaus mirtis“– vieno garsiausių XX amžiaus Amerikos dramaturgų Arturo Milerio (Arthur Miller) pjesė, laikoma XX amžiaus dramaturgijos klasika. Dramoje per brandaus žmogaus gyvenimo vertės ir kainos suvokimą bei jauno žmogaus ieškojimų krizę ir bandymus įgyvendinti tėvo svajones atskleidžiamos tiesos ir melo, kaltės ir atsakomybės problemos. Arturas Mileris eksperimentavo su dramos forma: realybę supynė su pagrindinio personažo Vilio Lomeno pasąmonės vaizdais, į siužetą įterpė prisiminimų fragmentus, scenos erdvę ir laiką skaidė į praeities ir dabarties erdves. 1949 m. parašyta drama autoriui pelnė Pulicerio (Pulitzer) premiją.

Po pasaulinės pjesės šlovės ją atrado ir Lietuvos režisieriai. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre „Komivojažieriaus mirtį“ statantis režisierius Arvydas Lebeliūnas įsitikinęs, kad ši pjesė mums aktuali, o dabar – ypač. „Šiuolaikiniame ekonominiame bėgime žmogus, ieškodamas būdo išsilaikyti, praranda vertybes, šeimą, net save patį. „Komivojažieriaus mirtis“ – tai šeimos išlikimo istorija. Viskas tarsi daroma dėl šeimos, o pasirodo, kad tas nepaliaujamas bėgimas, tas aukojimasis ir aukojimas virsta šeimos susvetimėjimo tragedija“, – sako režisierius.

Drama „Komivojažieriaus mirtis“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre pastatyta 2015-aisiais, kai pasaulis minėjo žymiojo dramaturgo Arturo Milerio 100-ąsias gimimo ir 10-ąsias mirties metines.

 Nepaisant kūrėjo talento ir didžiulio indėlio į pasaulinę literatūrą, Arturas Mileris plačiajai popkultūros auditorijai labiau žinomas kaip Merlyn Monro vyras.  

Vasario 27 d. (šeštadienis) 16 val. 30 min. XX profesionalių teatrų festivalio „Žaldokynės kraštas“ uždarymas. Muzikinio teatro diena. Nacionalinio Kauno dramos teatro dviejų dalių aistringa pasaka suaugusiems miuziklo ritmu Johno Gay „Vargšų opera“ (N 16). Režisierius Andrius Kurienius. Vaidina Aleksandras Kleinas, Edgaras Žemaitis, Neringa Nekrašiūtė, Agnieška Ravdo, Ridas Žirgulis, Inga Mikutavičiūtė, Kęstutis Povilaitis, Audronė Paškonytė, Gintautas Bejeris, Artūras Sužiedelis, Eglė Grigaliūnaitė, Ugnė Žirgulė, Martyna Gedvilaitė, Eugenija Bendoriūtė, Aušra Keliuotytė, Milė Šablauskaitė, Gabrielė Aničaitė, Tomas Erbrėderis, Vaidas Maršalka, Henrikas Savickis, Andrius Gaučas. Spektaklio trukmė 2val. 30 min. Bilieto kaina 9 Eur.

1728 m. anglų dramaturgo Johno Gay sukurta baladžių opera, išjuokianti to meto korupcijos tinklus aukštuomenės ir žemiausiuose sluoksniuose, nepavaldi laikui ir pjesės teksto nereikia pritaikyti šų laikų žiūrovui – herojų frazės tarsi sugalvotos šiandien apie mus: godžius ir nepatenkintus, besislepiančius po kaukėmis, stebinančius išradingumu bei apsukrumu. Autorius neužsiima pamokslavimu, todėl jo „opera“ pakili, lengva, pozityvi, o ironija kartais perauga į sarkazmą – juoką keičia pasibaisėjimas. Įdomu tai, kad 1928 m. šį kūrinį dramaturgas Bertoltas Brechtas kartu su kompozitoriumi Kurtu Veillu sukūrė puikiai žinomą miuziklą „Opera už tris skatikus“.

„Vargšų opera“ − muzikos, dainų ir absurdiškų situacijų koliažas. Ši tragikomedija – dabartį atspindintis pasaulis, kuriame karaliauja egoizmas, perkantys ir parduodantys herojai, juokas per ašaras ir nebyliai ištariama ta pati frazė „nieko asmeniško“. Režisierius nesistengia moralizuoti – juk kasdienybėje pastebimas absurdas yra neišvengiamas reiškinys, o žmogaus prigimtis ištisus šimtmečius nesikeičia.

Režisierius Andrius Kurienius: „Šio spektaklio kertinė mintis yra ta, jog viskas šiame gyvenime yra perkama ir parduodama, visur egzistuoja dvigubi standartai, o pasitikėt negalima niekuo.<…>Tai net ne spektaklis, o gyvenimo farsas. Ar mes darysim vargšų operą ar turtingųjų – pasikeis tik aplinkybės. Tos pačios tragedijos, tik kitais žodžiais.“

Scenografijos ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė: „Epochos keičiasi – žmonės nesikeičia. Absurdas, juokas per ašaras – kasdien. Nevilties juokas – galbūt padėsiantis išgyvent…?“

Chormeisterė Danguolė Beinarytė: „Aktorius – tai žmogus, nuolat kuriantis skirtingus personažus ir jų gyvenimus, kartu išgyvenantis skirtingas emocijas bei būsenas. „Vargšų opera“ – tai galvos skausmas ne vienam aktoriui, kuris išreikšdamas ir sukurdamas personažą dainoje, turi tai padaryti savo instrumentu – balsu, dainuodamas. Tai nemažas iššūkis kiekvienam.“

Festivalio metu veiks fotografijų paroda, skirta Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorės  Jūratės Budriūnaitės kūrybai bei režisierės, scenarijų autorės Galinos Dauguvietytės 90-mečiui, profesionalių teatrų festivalio „Žaldokynės kraštas“ istorijai skirta paroda.

Įeinant į salę kiekvienam žiūrovui bus įteiktas  balsavimo lapelis su atsakymu patiko spektaklis ar ne. Prašome į tam skirtą dėžę kultūros centro fojė jį įmesti. Daugiausia žiūrovų simpatijų sulaukusio spektaklio kūrėjams bus įteiktas žiūrovų prizas.

Bilietus galite įsigyti kultūros centro kasoje.  Kasa dirba   antradienį, trečiadienį , ketvirtadienį       9 – 11     12- 15 val.     Penktadienį    9- 11   12- 13 val.    Šeštadienį  9 -11  val. ir  1 val.  iki kiekvieno mokamo renginio pradžios. Sekmadienis, pirmadienis – poilsio dienos. Telefonu bilietų neužsakome. Bilietai nekeičiami. Pinigai už bilietus grąžinami tik tuo atveju, jei renginys neįvyksta arba data nukeliama. Kasos tel. 32513.

Biržų kultūros centro informacija ir nuotraukos

selonija.lt

Poezijos mėgėjai. Iš kairės: A. Skardžiutė, A. Garbauskas, R. Bartaševičienė, J. Mikėnas, A. Jurevičienė, D. Abramavičius. Algirdo Garbausko nuotr.

Lygumų krašto sentimentalūs vabalninkiečiai mėgsta dainą ir poeziją. Rudenį biržiečiai paminėjo poeto Vaidoto Spudo 80-metį. V. Spudo atminimui Vabalninko bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Vilma Šulnienė surengė poezijos popietę. Kai Vabalninko biblioteka gavo šiam poetui skirtą knygą „Aš mėlyna jauna pušis“, ji ėjo iš rankų į rankas. Poezijos mėgėjai greitai ją perskaitė.

Į popietę atvyko Biržų trečiojo amžiaus universiteto (TAU) rektorė Genovaitė Norvidienė, administratorė Valerija Vaitaitienė ir kultūros fakulteto dekanė Saigūnė Rožėnienė. Viešnios apgailestavo, kad kultūrine veikla garsėjantis Vabalninkas iki šiol dar neturi TAU ir siūlė čia įkurti etnokultūros fakultetą. G. Norvidienė supažindino su tokio universiteto veikla, fakultetais, galimybėmis, jo nauda. Lavinti protą, šviestis, nepasiduoti senatvei, mokytis visą gyvenimą. Tad popietės dalyviai pritarė Biržų trečiojo amžiaus universiteto Vabalninko fakulteto įkūrimui. Naujai įkurto fakulteto dekanu sutiko būti Algirdas Garbauskas. Šia proga sveikinimą nuo Seimo nario Aleksandro Zeltinio (ir savo) perdavė jo padėjėja Dalia Baltrušaitienė.

Apie poetą Vaidotą Spudą, jo šeimą, kurią asmeniškai pažinojo, kūrybą, jausmingai kalbėjo viešnia S. Rožėnienė. Turėjo daug ką papasakoti Angėlė Jurevičienė – juk ji mokėsi kartu su V. Spudu. Susitikimus su V.  Spudu ir jo šeima prisiminė Regina Samukaitienė.

Žmonių, sugebančių savo mintis išreikšti gražia poetine forma, nestokoja ir Vabalninkas. Žinomiausia – Angėlė Jurevičienė, jau išleidusi ne vieną savo poezijos knygelę. Ji redaguoja Vabalninko laikraštėlį „Žolinės varpai“. Visas puslapis laikraščio skiriamas jaunųjų poetų kūrybai. Angėlė skatina pradedančiuosius nesikuklinti, parodyti savo sugebėjimus. Per šį puslapį vabalninkiečiai turi progą sužinoti pradedančiųjų vardus.

Šią popietę savo eiles paskaitė Rasa Bartaševičienė. Jos eilėraščiai išgyventi, išjausti. Rasa jų turi tiek, kad galėtų išleisti atskiru leidiniu. Angelė Skardžiutė kuklinasi viešai skaityti savo eiles. Ji dalį savo kūrybos, skirtos gimtinei, jau spausdino knygutėje „Gimtinės žiburys“. Mūsų kryžiažodžių asas, išminčius Deividas Abramavičius, meistras Julius Mikėnas, Kristina Švedarauskaitė irgi turi po pluoštelį eilių. Savo gilią išmintį humoristiniais posmais išklojo ir mūsų tautodailininkė Vitenė Repšienė. Kad kalbos nepabostų, jas akordeono muzika ir dainomis perpynė Petras Matulis.

Gaila, popietėje negalėjo dalyvauti ramongalietės. Jų, rašančių eiles, visas būrelis: Rasa Gabrėnienė, Eugenija Karinauskienė, Palmyra Simėnienė, Marijona Vinciūnienė, Emilija Urbonienė.

Vaišindamiesi arbata dalyviai dar ilgokai dalinosi mintimis, patirtimi, planais. Buvo aptarta TAU būsima veikla.

Algirdas GARBAUSKAS

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Prieš metus Šiaurės Lietuvoje buvo pristatytas projektas „Žiemgala XIII a. dokumentuose“. Išleistas dokumentų rinkinys „Žiemgalos aktai/Acta Semigalliae“. Be kitų svarbių dokumentų, leidinyje publikuotas Biržų istorijai ypač svarbus 1416 m. Vokiečių ordino Livonijos magistro laiškas prokuratoriui, kuriame pirmą kartą paminėtas Biržų vardas. Projektą įgyvendino Joniškyje įsikūrusi asociacija Žiemių pradas „Simkala“ ir Pasvalio krašto muziejus.

Šiais metais projekto organizatoriai pristato antrąjį dokumentų rinkinį iš serijos „Žiemgala XIII a. dokumentuose“. Šį kartą tai „Sėlos aktai/Acta Seloniae“. Leidinyje trumpai apžvelgta Sėlos istorija XIII–XV a., aptartos jos istorinės geografijos problemos. Pateikiami aštuonių dokumentų tekstai originalo (lotynų) kalba, vertimai į lietuvių kalbą bei istoriko Tomo Baranausko komentarai. Leidinyje rasite šių ir kitų dokumentų spalvotas kopijas, surinktas Europos archyvuose ir pirmą kartą publikuojamas viename leidinyje. Tarp dokumentų – garsusis 1255 m. raštas su antspaudu, kuriuo karalius Mindaugas Lietuvos valdytą Sėlos dalį padovanojo Livonijos ordinui. Kiti dokumentai kol kas mažiau arba išvis netyrinėti, todėl beveik nežinomi Lietuvos istorijos mėgėjams. Tai popiežiaus bulės, Sėlos ribų aprašymai, įvairūs nuorašai. Dalis to laiko aktų yra Ordino klastotės, sukurtos siekiant pagrįsti jo teises į lietuvių žemes… Nuo to istorija tik dar įdomesnė.

Tęstinio projekto „Žiemgala XIII a. dokumentuose“ įgyvendinimo erdvė išties plati. Didžioji dalis reikalingų dokumentų kopijų gauta iš Prūsijos kultūros paveldo slaptojo valstybės archyvo Berlyne. Kita dalis atkeliavo iš Kunigaikščių Čartoriskių bibliotekos Krokuvoje, saugančios neįkainojamą archyvą. Nemažai Lietuvos istoriją liudijančių dokumentų „nusėdo“ Švedijos nacionaliniame archyve. Leidinyje „Sėlos aktai“ visi jie simboliškai sugrįžo ten, iš kur iškeliavo prieš daugelį šimtmečių.

Projektas dalinai finansuotas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis. Finansiškai svariai parėmė Pasvalio rajono savivaldybė, prisidėjo vykdytojai, privatūs rėmėjai. Dokumentus vertė, komentavo ir spaudai paruošė Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojas istorikas Tomas Baranauskas.

Vasario 2 d., antradienį, 10 val. kviečiame į dokumentų rinkinio „Sėlos aktai/Acta Seloniae“ pristatymą Biržų krašto muziejuje „Sėla“. Svečiuosis projekto vykdytojai, istorikas Tomas Baranauskas. Bus galimybė padiskutuoti iki šiol jautriais viduramžių Lietuvos istorijos klausimais. Archeologinį Sėlos vaizdą pristatys archeologas Karolis Duderis. Atėjusieji dovanų gaus dar šiltą dokumentų rinkinį.

selonija.lt

Vasario 4 d. 14 val. Biržų „Sėlos“ muziejuje (J. Radvilos g. 3, Biržai) atidaroma paroda „Lietuvininkų kraštas: istorija, kultūrinė savastis ir paveldas“.

Šioje parodoje pristatoma Mažosios Lietuvos vietovardžio kilmė bei raida, apibrėžiama teritorija, etnosas ir kultūra, supažindinama su svarbiausiais regiono politiniais įvykiais, kultūrine aplinka, didelis dėmesys skiriamas kalbai ir raštijai. Stenduose atspindėtas bažnyčios vaidmuo, chorų ir įvairių tautiškumą puoselėjusių draugijų veikla, savita paribio kultūra bei lietuvininkų buitis, verslai, jų puoselėtas kraštovaizdis, architektūra ir infrastruktūra. Kitaip tariant šioje parodoje siekiama pateikti penktojo Lietuvos etnokultūrinio regiono – Mažosios Lietuvos (tiksliau – Klaipėdos krašto) tapatumo apibrėžtį

Parodą parengė Mažosios Lietuvos istorijos muziejus ir partneriai: Gargždų krašto muziejus, Kintų Vydūno kultūros centras, Šilutės muziejus, Salos etnokultūros ir informacijos centras, Neringos istorijos muziejus, Thomo Manno memorialinis muziejus, Martyno Jankaus muziejus. Rėmėja – Lietuvos kultūros taryba.

Parodos atidarymo metu bus demonstruojamas dokumentinis filmas „Mažoji Lietuva“ (režisierius J. Lingys, prodiuseris A. Žvinakevičius). Jame pristatomos atgyjančios senosios lietuvininkų tradicijos, atkuriami kostiumai, atliekamos lietuvininkų dainos, pasakojimai, eksponuojamas vietos muziejuose sukauptas ikonografinis, etnografinis paveldas.

selonija.lt

„Ir jeigu aš esu, tai todėl, kad žinau kiekviename

pakeleivingame broly ir sesery

gyvenančią sielą mano.“ (Balys Sruoga)

Biržų r. sav. Jurgio Bielinio viešoji biblioteka

vasario 5 d., penktadienį, 15.00 val.,
kviečia į parodos
„Balys iš Baibokų“ atidarymą (II a. skaitykloje).

Paroda yra skirta rašytojo  Balio Sruogos 120 – osioms gimimo metinėms.