![Rasa Gudeikienė]()
Rasa Gudeikienė
Rugsėjo 27-oji – Lietuvos socialinio darbuotojo diena. „Biržiečių žodžio“ pašnekovė – Parovėjos seniūnijos socialinė darbuotoja Rasa Gudeikienė.
Gausioje savo profesijos atstovų šeimoje Jūs, Rasa, veteranė. Sugrįžkime į darbo pradžią. Ir palyginkime, ar pasikeitė darbo pobūdis?
Seniūnijoje socialine darbuotoja dirbu nuo 1998 metų vasario 4 dienos. Neįsivaizdavau, koks bus darbas. Pažinojau ne visus žmones. Sudėtinga būdavo surasti vienišus atokių sodybų gyventojus. Seniūnija transporto neskirdavo. Vaikščiodavau pėsčiomis, mindavau dviračiu. Tekdavo iš Parovėjos važiuoti maršrutiniu autobusu į Biržus, stotyje laukti kito autobuso ir leistis į paieškas. Leisdamasis į tokią kelionę darbą susiplanuoji visai dienai, kad aplankytum daugiau savo žmonių. Sudėtinga būdavo.
Pirmais darbo metais buvo gili žiema. Man reikėjo nusigauti Spalviškiuose pas vieną senolę. Ji gyveno vidury laukų. Brendu, sniego daug. Virš kelių. Ką ten brendu, plaukte plaukiu. Įklimpau į pusnį ir svarstau: pasieksiu ar ne sodybą? Prisikasiau. O senolė ne viena. Su ja kambaryje – 8 šunys ir 10 kačių…
![ŠVENTĖ. Nors Parovėjos seniūnijos socialinė darbuotoja Rasa Gudeikienė atostogauja, bet žmonės jai skambina įvairiais klausimais, ieško pagalbos ir patarimo. Reginos Vaičekonienės nuotr.]()
ŠVENTĖ. Nors Parovėjos seniūnijos socialinė darbuotoja Rasa Gudeikienė atostogauja, bet žmonės jai skambina įvairiais klausimais, ieško pagalbos ir patarimo.
Reginos Vaičekonienės nuotr.
Prisimenu: Drąseikiuose ieškojau vienkiemio tarp krūmų. Nurodė žmonės man siaurą takelį. Skinuos kelią per brūzgynus į priekį, kol akys nušvinta: kryptis teisinga, trobelės langai šviečia.
Darbo pradžioje vargdavome su kietojo kuro kompensacijomis. Seniūnija jas apskaičiuodavo, sąrašus pateikdavo Socialinės paramos skyriui. Skyrius pinigėlius išmoka, o tuos pinigėlius pristato socialinė darbuotoja pačiam žmogui į rankas. Kol išnešioji, išvežioji… Kaip ten bebūtų buvę, anksčiau socialinė darbuotoja buvo arčiau žmonių. Galėjom daugiau laiko skirti bendravimui, o dabar – vien popierizmas. Sėdi tarp keturių kabineto sienų, pildai įvairius dokumentus. Už tų skaičių – žmonių gyvenimai, bėdos, bet negali visko mesti. Kiekvieną rytą ateidama į darbą nežinau kas laukia. Darbo dienos negali susiplanuoti. Veikla įvairi: priiminėji dokumentus, rašai charakteristikas, rūpiniesi įvairia labdara, dalini maisto produktus. Tavo akiratyje – vieniši, neįgalūs, slaugos poreikį turintys gyventojai…
Seniūnijos žmones jau pažįstu. Turiu daug pagalbininkų – kaimo bendruomenių aktyvistų, medikių, mokytojų. Laimė: dirbu puikiame seniūnijos darbuotojų kolektyve. Viena neįsiveikčiau. Seniūnijos vyrai atskuba į pagalbą, kai mano žmonėms sugenda kompensacinė technika. Arba, pavyzdžiui, man reikia lydėti ligonį pas daktarus. Žinau: neturėsiu tiek sveikatos tą vyriškį panešti. Skuba į pagalbą man komunalinio ūkio vyrai. Dėkinga ir vienišų savo žmonių kaimynams. Jie mano globotinius lanko, jais pasirūpina, kai kurie patys paskambina, praneša naujienas. Juos visus reikėtų įvardyti socialiniais darbuotojais, nes jie nenusigręžia nuo žmonių. Būna, pažadu: atvažiuosiu, bet atėjusi į darbą randu būrį laukiančių interesantų, susirūpinusių dėl savo pašalpų. Nepasakysi, nepasiųsi – neturiu laiko, važiuokit atgal ir atvykite rytoj…
Socialinio darbuotojo pavyzdys man – pačeriaukštietė Irena Kuginienė. Be galo taktiška, rami, nuoširdi. Stebėdavau ją iš šono.
Niekada nepritrūksti kantrybės? Juk Tavo žmonės labai skirtingi, kamuojami vienatvės, negalių, skurdo… Kaip atsipalaiduoji nuo svetimų rūpesčių?
Socialinio darbuotojo darbo nepasversi, neišmatuosi. Skaičiukai ataskaitose tiesos neatskleis. Žmonės skirtingi. Vieni – niūresni, piktesni, kiti – linksmesni, viskuo patenkinti, kabinasi į gyvenimą. Myliu ir gerbiu visus. Juk nežinome, kas suformavo vienokį ar kitokį jo gyvenimo būdą. Pavartau savo žurnalus. Ypač vienišų žmonių sąrašus. Jie dideli, stori. Kiekvieną prisimenu. Iš pirmųjų – tik trečdalis likęs. Žmonės sensta ir keičiasi, ateina kiti. Kiekvienam atiduodu savo širdies dalelę. Apmąstymų kyla įvairiausių. Ir mes pasensim. Ir kur garantija, kad dėmesio turėsim tiek kiek norėsim? Manyčiau, kiek meilės ir dėmesio išdalinsi savo augančiam vaikui, tiek iš jo sulauksi senatvėje. Pastebiu: vis daugiau tėvelių savo vaikus numeta mokyklai, o savo dėmesio stoką nori išpirkti įvairiomis brangiomis dovanomis. Gaila…
Pavargstu. Kaip ir visi. Juk visokių minučių būna. Kartais grįžtu namo išsunkta kaip citrina. Ir sakau namiškiams:
![POMĖGIAI. Laukdama krepšinio čempionato finalo, Rasa Gudeikienė ant arbūzo išraižė Lietuvos krepšininkų veidus. Reginos Vaičekonienės nuotr.]()
POMĖGIAI. Laukdama krepšinio čempionato finalo, Rasa Gudeikienė ant arbūzo išraižė Lietuvos krepšininkų veidus.
arba aš arba jūs dinkite iš namų… Dažniausiai bėgu aš. Į mišką pasivaikščioti. Kartą nuvažiuoju į Biržų girią, o ten kiškio kopūstai žydi. Didžiulis laukas. Gyvenime tokio nesu mačiusi. Kartais brendu į pievą, gėlių prisiskinu, puokštę sukomponuoju. Kartais muzikos pasiklausau.
Ne tik socialinis darbuotojas, kiekvienas mūsų turi turėti, surasti šaltinį iš kurio pasisemtų jėgų. Kiekvienai kolegei linkėčiau, kad per svetimų rūpesčius, bėdas nepamirštų savo šeimos, artimųjų, rastų pomėgį. Kartais sėdu drožinėti arbūzo, tortus kepu. Arba paprasčiausiai mane atpalaiduoja, išgydo žemė. Įleidi rankas į ją ir taip gera palieka. Ypač po žiemos, kai laukiasi pavasario. Kartais einu laistyti gėlių. Prieinu ir matau: jau žydės. Atsidėkos. Man patinka gražūs dalykai. Jeigu darai gerą, sugrįš gėris. O jeigu dar negrįžta, reikia lukterėti, tikėtis.
Pastebiu ir mokausi iš savo žmonių. Gyvena jie kukliai, bet labai tvarkingai. Su humoru. Namai išpuošti rankdarbiais. Tokie žmonės kiekvieną socialinį darbuotoją pakylėja. Blogos nuotaikos nevalia nešioti nei į savo namus, nei pas globotinius, nei į darbą. Jeigu nesurandame gero žodžio žmogui, neprisimename kokio linksmo anekdoto nuotaikai praskaidrinti, yra dar viena išeitis: šypsena.
Socialiniai darbuotojai kartais pakliūna į nemalonumų pinkles. Per tuos keliolika darbo metų pačiai pasitaikė nuoskaudų?
Pasitaikė. Kaip daugeliui. Konfliktas sutrikdė net sveikatą, tačiau teisybė triumfavo. Gal tas žmogus ir nenorėjo blogo. Jis tiesiog nesugebėjo atsirinkti, kas jam nori padėti, o kas linki pikto.
Socialinis darbuotojas panašus į sodininką. Žmogus atneša tau savo kraitį. Kartais jame vien pagieža, pyktis. Privalai surasti sprendimą. Šitas visas piktžoles turi išrinkt ir įdėti į tą kraitį žmogui tikėjimo, vilties, kartais – žinių. Turi jį atvesti ant kelio, padrąsinti kad pats žengtų savarankiškai žingsnį.
Bet kartais geranoriškumas susikerta su įstatymais. Įstatymai draudžia, riboja, klaidina. Arba dažnai žmogaus norai prasilenkia su Jūsų galimybėmis. Kartais patys žmonės kategoriškai atsisako pagalbos, kuri jiems būtina. Jeigu kas – kalta liks socialinė…
Žmogus turėtų suprasti. Teikiame ką galime. Sveiko proto ribose. Būna ir tokių skundų. Seniūnei skambina ir prašo: „Nėra kas man krapelių pasėja…“ Ne visi žino įstatymus. Norėtųsi, kad pasikeistų valstybės, aplinkinių požiūris į tvarkingas daugiavaikes šeimas. Šios šeimos užmirštos, visas dėmesys tik socialinės rizikos šeimoms. Tvarkingos šeimos, dorai gyvenančios, auginančios būrį vaikų, triūsia, verčiasi per galvą ir nieko iš valstybės neprašo. Priklausytų. Stengiuosi žmonėms priminti, kas jiems priklauso, kad pasinaudotų kompensacijomis, lankomosios priežiūros paslaugomis, labdara.
Pyksta kai kas ir ant manęs, kam pas tą „pijoką“ einu, kam lankau tuos, kurie turi vaikus… Kitaip negaliu. Kaip dėl savęs einu visur, prašau, ieškau pagalbos. Labai dėkinga supratingiems Biržų rajono savivaldybės Socialinės paramos, Socialinių paslaugų skyrių kolektyvų darbuotojams už bendradarbiavimą, geranoriškumą. Seniūnijų socialiniams darbuotojams jie labai daug padeda. Per susirinkimus, mokymus mes susipažįstame su naujovėmis, įstatymų pakeitimais, keliame ir sprendžiame įvairias darbo problemas. Kolektyviškai rastas profesionalus atsakymas į vienos kolegės klausimą po kiek laiko gali būti sėkmės receptas kitai. Socialinės paramos skyrius konsultuojasi su Socialinės apsaugos ir Darbo ministerija. Ne kartą ir man pačiai teko skambinti į ministeriją. Būta atvejų: nepriima žmogus jokios pagalbos, ką į jo namus kviestume. Ministerijoje aiškina: jeigu savęs žmogus nežaloja, palikite jį likimo valiai. Negali palikti likimo valiai. Apsigręži ir vėl į duris beldiesi pas jį.
Pavyzdžiui…
![POMĖGIAI. Rasa arbūzus paverčia meno kūriniais. Dovana jaunavedžiams. Reginos Vaičekonienės nuotr.]()
POMĖGIAI. Rasa arbūzus paverčia meno kūriniais. Dovana jaunavedžiams.
Vienas vyriškis mane iš tolo plūsdavo, artyn neprisileisdavo, kol vieną kartą neįstrigo langan. Prieinu artyn ir klausiu: „Kaip sekasi?“ O tada jis man sako: „Rasyte, tavęs taip laukiau…“ Susidraugavome. Prikalbinome jį ir į ligoninę vykti akies operacijai. Nuvežiau, medikai apžiūrėjo, jis sutiko operuotis, palydėjau į palatą. Grįžau į Biržus, reikalus dar po valdiškas įstaigas tvarkiau, mieste užtrukau. Einu gatve ir pamatau: prie pašto sustoja autobusas, o iš jo išlipa mano globotinis. Ir aiškina man: „Daktaras liepė pasirašyt. Aš durnas, kad sutiksiu operuotis?“. Finalas toks: vyriškis girtas griovyje sušalo. Viena onkologinė ligonė labai norėjo numirti savo namuose. Kartą man paskambina naktį jos kaimynė ir praneša: „Jos namuose jau dvi paros žiburys dega“. Su vyru Kostu važiavome naktį pas tą ligonę moterį. Atsirakinome duris. O jinai guli lovoje, televizorių žiūri. Klausiu: „Kodėl kaimynės neįsileidžiate?“ Ji atsako: „Užkniso. Eina ir eina pas mane“. Iškviečiau moteriškei greitąją. Moterį medikai išgabeno į ligoninę. Buvau jos aplankyti. Ji man priekaištavo: „Kam greitąją iškvietei, už tai tau neatleisiu“. Moteris labai sunkiai sirgo, ligoninėje mirė. Ar atleido? Nežinau… Arba turiu dar vieną senolę. Sutvarkėme dokumentus, išgabenome ją į senelių namus. Iš jų ji pabėgo vėl į savo namelius. Kelis mėnesius pagyveno, vėl apsisukusi persigalvojo, prašo atgal vežti. Taip jau kelintą kartą.
Bet būna ir sėkmės istorijų. Prikalbinome senolį kraustytis į senelių namus, aplankau jį, šis vis dėkoja: „Kad būčiau žinojęs, kad taip gerai bus. Ir miegu ramiai, ir valgau gerai“. Patenkinta ir viena močiutė. Taip gerai ją Onos Milienės senelių globos namuose maitina, kad jos žodžiais, bėda – į senus drabužius nebeįlenda.
Prieš didžiąsias šventes susikūrei sau papildomo darbo – ėmei karpyti snaiges, ieškoti rėmėjų, kurti kalėdines dovanėles, lankyti vienišus, sveikinti. Jau ir slaugos poreikį, prikaustytus ligos prie lovos lankai, sveikini…
Anksčiau didžiųjų švenčių proga mano žmones pasiekdavo šventiniai lauknešėliai iš rajono valdžios. Bet tas pinigų trūkumas. Jų nebeliko. Mačiau, kaip prieš šventes mano žmones užplūsta vienatvė, liūdesys. Sugalvojau pati aplankyti, pradžiuginti. Susiradau rėmėjų. Nupirkau po saldainių maišelį, kiekvienam iškarpiau po snaigę. Du vakarus snaiges karpiau. Iki pusės trečios ryto. Seniūnijos ūkio darbininką aprengėme Kalėdų seneliu ir pasibeldėme į duris netikėtai. Nuo to karto manęs prieš didžiąsias šventes jau laukia su lauknešėliu. Džiaugiasi: „Žinojau, jaučiau, kad ateisi…“ Kai kurie dovanėles kolekcionuoja. Pas vieną senolį kaimynė atėjusi norėjo lango stiklą nuvalyti, tai šeimininkas perspėjo: „Tik neliesk Rasytės snaigės, kuri ant lango priklijuota“. Džiaugiuos Parovėjos bendruomenės iniciatyva. Bendruomenė nebe pirmus metus irgi lanko vienišus gyventojus. Parovėjiečių pavyzdžiu seka ir kitos seniūnijos bendruomenės.
Kokiomis mintimis sutinki savo profesinę šventę?
Sveikinu savo kolegas ir pagalbininkus: Socialinės paramos skyriuje, Paslaugų centre, seniūnijose, globos namuose, ligoninėse, mokyklose… Siunčiu linkėjimus buvusioms socialinėms darbuotojoms: Elenai ir Snieguolei iš Vabalninko, Irutei iš Pačeriaukštės, Janinai iš Širvėnos, Birutei iš Nemunėlio Radviliškio seniūnijų. Šiltos dūšelės, kurių pasiilgstu. Ruduo, naktys vėsta, vakarai ilgyn. Mintimis pradedu bėgioti savo žmonių pakiemiais. Ar ten malkų yra, ar tas turi sveikatos, ar anas sugebės pats krosnį pasikūrenti? Naktimis pradėsiu savo žmones sapnuoti. Dešimt ar dvidešimt susirūpinusių veidų sapne į mane žiūrės, o aš ieškosiu jiems pagalbos įvairiais klausimais… Dirbsiu visą naktį.
Kalbino Regina VAIČEKONIENĖ
„Biržiečių žodis“
selonija.lt