Paskutinį vasaros penktadienį į buvusias Meilūnų pradinės mokyklos klases rinkosi vaikai. Gaila, kad tai buvo ne pasiruošimas Mokslo žinių šventei – Rugsėjo pirmajai, bet vis tiek smagu, kad klasėse vėl skambėjo linksmas vaikų juokas ir žingsniai. Į klases vaikus sukvietė Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Nausėdžių ir Meilūnų padalinių bibliotekininkės Regina ir Sandra. Joms talkino Meilūnų bei Nausėdžių kultūros namų darbuotojos Dalina ir Irina.

Nausėdžių ir Meilūnų vaikai aktyviai dalyvavo Etnografinių regionų metams skirtoje popietėje „Mums tai įdomu!“. Apie etnografinių regionų reikšmę ir svarbą kalbėjo vyr. bibliotekininkė Sandra.

Apie Aukštaitijos regiono išskirtinumą bei savitumą vaizdžiai pasakojo etnokultūros puoselėtoja Marytė iš Skrebiškių. Ji daug kalbėjo apie mūsų krašto tarmes, bei senovinius rakandus, išsaugotus iki dabar. Vaikams parodė, kaip seniau žmonės į krosnį pakišdavo puodą ir kaip ištraukdavo puodkėlėmis šakėmis. Visi norintys galėjo tai pabandyti padaryti patys. Vaikams buvo įdomu dalyvauti momentinėje viktorinoje su senoviniais žodžiais.
Seniausia Lamokėlių kaimo gyventoja Janina vaikams tai pat pažėrė eilę senovinės kalbos perliukų. Nausėdžių kaimo senolė Vanda vaikus sudomino senoviniu žaidimu apie meškiuką. Žaidė visi: skambėjo juokas, plojimai, kojų beldimas į grindis ir vėl iš naujo.

Nausėdžių kultūros namų darbuotoja Irina vaikams demonstravo senovinius daiktus bei jų veikimo principą, jai talkino Meilūnų kultūros namų darbuotoja Dalina.
Vaikai mokėsi lyginti drabužius kočėlais. Popietės metu bibliotekininkė Regina už teisingus atsakymus vaikams dalino saldainius. Pasibaigus viktorinai vaikai suskubo skaičiuoti, kiek kas turi saldainių. Nugalėtojais tapo Brigita Valuntaitė ir Ignas Šakuro, geriausiai žinantys mūsų regiono etnokultūros papročius ir tradicijas.
Po visų apdovanojimų Meilūnų padalinio bibliotekininkė Sandra iškilmingai prisegė Bibliotekos savanorio ženklelius Brigitai, Ramintai ir Rugilei, daugiausiai talkinančioms organizuojant renginius.
Pabaigoje visi vaikai vaišinosi tortu ir dalinosi įspūdžiais. Pasak vaikų, ta mūsų senolių šnekta tokia įvairi – tikra „zacirka“.
Sandra BIELIAUSKIENĖ

selonija.lt

Penktadienio popietę atviram pokalbiui ant žolės biržiečius kvietė savanoris iš Ispanijos, abstinentė, lesbietė, gėjus-feministas, veganas, dvilytė asmenybė ir t. t. Tai – projekto „Gyvoji biblioteka“ gyvosios knygos. Pokalbio su šiais žmonėmis tikslas – laužyti stereotipus, kuriuos dažnas mūsų yra susikūręs. Į renginį biržiečius pakvietė Atvira jaunimo erdvė.

Kas yra gyvosios knygos?
Projekto „Gyvoji biblioteka“ koordinatorius – Nacionalinis socialinės integracijos institutas. Pasak Žmogaus teisių programos ugdymo vadovės Indrės Maršantaitės, kuri į susitikimą su biržiečiais atlydėjo „gyvąsias knygas“, „Gyvosios bibliotekos“ idėja gimė Danijoje, Lietuvoje ji veikia nuo 2007 metų.

– Susitikimuose su pažeidžiamų socialinių sluoksnių atstovais, nuoširdžiai su jais pabendravę, žmonės atsikrato stereotipų ir savo baimių, – kalbėjo Indrė Maršantaitė.
Į susitikimus su žmonėmis važinėja apie 140 savanorių iš penkiasdešimties socialinių grupių.
– Anksčiau atvykti siūlydavomės patys, dabar į susitikimus įvairiuose Lietuvos miestuose mus kviečia patys žmonės. Paprastai su mūsų savanoriais bendrauti nori jaunimas, o Biržuose atėjo vyresni žmonės. Tai labai įdomu, – sakė šio projekto koordinatorė Indrė.
„Gyvoji biblioteka“ vis pasipildo naujomis knygomis. Ketinama į projektą pakviesti pabėgėlius. Apie jų dalią žmonės sužinos ne iš žiniasklaidos, bet iš pirmų lūpų. Projekto koordinatorė Indrė apgailestavo, kad į Biržus negalėjo atvykti žmonės, turintys priklausomybių ar kalėję, nes jiems nepavyko ištrūkti iš darbo.

Pokalbis su gėjumi feministu
Atėję į „Gyvąją biblioteką“ Juliaus Janonio aikštėje, biržiečiai iš pradžių vartė katalogus ir rinkosi pašnekovą. t. y. gyvąją knygą. Pokalbiui skiriama keliolika minučių.
Daugelį „knygų“ jau buvo „skaitomos“. Susėdome pokalbiui su gėjumi feministu, kuris įsitikinęs jog žmogaus teisės nepriklauso nuo lyties. Anot mediciną universitete studijuojančio vaikino, Lietuvoje ypač didelė lyčių nelygybė, atskiroms lytims priskiriamos skirtingos pareigos.
– Esu nusistatęs prieš šias normas, todėl stereotipus kartais sulaužau į vakarėlį ateidamas dažytomis lūpomis, – kalbėjo vaikinas.
Jaunuolio įsitikinimu, genderizmas, t. y. kultūrinis įsitikinimas, kad kad yra tik dvi lytys – vyriška ir moteriška – ir kad kiekvieno asmens lyties išraiškos aspektai yra neatsiejamai priklausomi nuo lyties, jam priskirtos nuo gimimo, daro žala visuomenei.
– Visuomenės įsitikinimu, vyras turi būti vyriškas, jis negali reikšti jausmų, pasirodyti silpnas. Todėl vyrų savižudybės kur kas dažnesnės, – kalbėjo gėjumi feministu prisistatantis studentas, kuris atsisako padėti merginai panešti sunkų daiktą ar praleisti pirmą pro duris, nes jo įsitikinimu, taip neturėtų būti.
Ispano pastebėti stereotipai Lietuvoje
„Gyvosios bibliotekos“ lentynoje – iš Ispanijos atvykęs biologas savanoris, kuris dirba su neįgaliaisiais ir jau po truputį kalba lietuviškai. Atvykdamas į Lietuvą žinojo tik krepšinį, Arvydą Sabonį, blondines, jog Lietuvoje daug lyja ir šalta. Savanorio įsitikinimu, esame Europos Sąjungoje, todėl Lietuva ir Ispanija – viena komanda. Tik šios komandos iki šiol jis nelabai žinojo. Kokius stereotipus svetimšalis pastebėjo Lietuvoje? Čia itin dažnai išgirsta atsakymą „nežinau“. Ispanai, skirtingai nei lietuviai, stengiasi padėti užsieniečiams. Ispaną Lietuvoje taip pat stebina daug alkoholikų, perkančių degtinę dešimtą valandą ryto. Fotografuoti mėgstantis užsienietis lietuvius ir lietuviškus vaizdus fiksuoja savo fotoaparatu. Savanoriu svečias iš Ispanijos dirba penkerius metus: savanoriavo Ispanijoje teatre, Graikijoje dirbo su emigrantais, dabar pasirinko socialinę sritį Lietuvoje.

Gėjus neįkando
Skaityti „gyvąsias knygas“ – įdomi patirtis. Pro šalį dviračiu lėkęs paauglys stabtelėjo prie renginio organizatorių pasidomėti, kas vyksta. Išgirdęs, jog gali pabendrauti su gyvu gėjumi, nušoko nuo dviračio ir liko. Organizatoriai tikisi: stereotipus paauglys pakeis, juk gėjus toks pat žmogus kaip ir mes visi.
Edita MIKELIONIENĖ
„Biržiečių žodis“

Editos Mikelionienės nuotr.

Ar pagalvojote kada nors, kad geriausia žaidimų aikštele mūsų mieste gali būti biblioteka?
Ji yra pati tinkamiausia vieta mažam vaikučiui kartu su tėveliais pradėti tyrinėti spalvotą, įvairialypį knygų pasaulį. Net ir šiandien beprotiškai skubančiame pasaulyje, kuriame vis daugiau vietos užima kompiuteriai, televizija, video žaidimai, vis dar atsiranda vietos vaikiškai knygai. Bibliotekoje nereikia skubėti. Vasarą čia maloniai vėsu, o rudenį ir žiemą – šilta. Biblioteka – puiki erdvė susitikimams tiek tėveliams, tiek jų vaikams, čia vyksta renginiai visiems šeimos nariams.
Turime sumanymą reguliariai rengti mamyčių ir jų mažylių rytmečius. Šiaip, maloniam pasibuvimui kartu. Mielos mamytės, rytmečių tradicijas kursite Jūs pačios, bibliotekininkės bus tik jūsų pagalbininkės.
Rugsėjo 16 dieną, trečiadienį, 11 val., visų mamyčių ir jų 2-5 metų vaikučių laukiame Biržų viešojoje bibliotekoje Vaikų aptarnavimo skyriuje, kur ir vyks pirmasis rytmetis „Maloni trijulė: mama, vaikutis ir knyga“.
Ateikite! Bendravimo, knygų ir skaitymo pasaulis laukia Jūsų ir Jūsų mažylio – atraskite jį kartu. Tegul knygų išmintinga tyla prisipildo skardaus vaikų juoko ir laimingų mamų šypsenų!

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio
viešosios bibliotekos informacija

Autorės nuotr.

Rugsėjo 5 d. 12 val. Biržų krašto muziejus „Sėla“ pakvietė biržiečius į parodos iš Biržų krašto muziejaus rinkinių „Moterų rankdarbių grožis: tradicijos perimamumas ir kaita“ atidarymą. Ši paroda tęsia 2015 m. Lietuvos muziejų asociacijos organizuojamą „Lietuvos muziejų kelią“, rugsėjo mėnesį persikėlusį į Aukštaitiją. Šių metų „Muziejų kelio“ tema „Lietuvių liaudies meno grožis“ provokavo muziejus plačiau atverti saugyklas ir kviesti lankytojus į parodas, įvairiais aspektais atskleidžiančias kiekvieno regiono liaudies meną. Mūsų muziejaus parodos idėja – pristatyti plačią XX amžiaus biržiečių sukurtų rankdarbių panoramą, atskleidžiančią Aukštaitijos etnografinio regiono ypatybes ir savitumą.

Lankytojams atsiveria didžiulis močiučių, promočiučių kraičių skrynių lobynas. Parodoje ne tik bandoma apčiuopti ir perteikti iš kartos į kartą perduodamą grožio sampratą ir pajautą, pasaulėjautos atspindžius audinių, nėrinių, siuvinėjimų raštuose, bet ir atspindėti tradicijos perimamumą bei moterų rankdarbių kaitą, įtakotą mūsų artimiausių kaimynų, kitų tautų atstovų, integruotų į lietuvių vietos bendruomenę (pvz.: rusų sentikių), besiplečiančių prekybinių ryšių bei sėslaus gyvenimo būdo keitimosi į judresnį, taip pat nuolat užgriūvančių ekonominių ar politinių negandų. Tad paroda labai įvairialypė ir spalvinga, o kartu labai šilta ir jauki, nes į audinių, siuvinėtų darbelių, nėrinių, mezginių raštus moterų svajos ir viltys suaustos, išsiuvinėtos, sumegztos…

Autorės nuotr.

Tiek lietuvių liaudies audimo, tiek siuvinėjimo tradicijos siekia gilią senovę, nes moterims visada rūpėjo puošti savo aplinką, buitį, kad ir kokiomis sunkiomis sąlygomis gyventų, kad ir kaip sunkiai ir varginančiai dienų dienas dirbtų. Rankdarbiai pakylėdavo virš kasdienybės, sutaurindavo ir nuspalvindavo aplinką. Puošybą įtakojo gyvenamojo namo architektūra: maži langeliai, tamsios sienojų sienos (ar išklijuotos popieriumi), tad šviesos patalpose būta mažai. Todėl aplinkai puošti naudota daug baltos spalvos, ryškiai raudonai ornamentuojant (pvz.: baltos staltiesės, rankšluosčiai, paklodės, pagalvių baltų užvalkalų užgalės dažnai puoštos raudonų žičkų ornamentais, baltos karpytos popierinės užuolaidėlės ant langų), o lovos dengtos ryškiaspalvėmis lovatiesėmis.
Keliantis į vienkiemius buitis modernėjo- gryčių langai didėjo, popieriaus karpinius imta keisti užuolaidomis, sienas pradėta puošti sienų kilimais- divonais. Lieka ir tradicinėmis tapusios interjero puošmenos- rankšluosčiai rankšluostinėse, puošnios raštuotos lovatiesės, baltos paklodės nėriniuotais pakraščiais, kyšančiais iš po lovatiesių, keturkampės staltiesės. Rankdarbių technika taip pat nusistovėjo: diminis audimas, rinktiniai žičkų raštai, pinikai, peltakiavimas, siuvinėtas tinklas.
Muziejuje saugomi kraičių skryniose rasti didžiuliai mūsų krašto moterų rankdarbių lobiai, skirti kraičiui, dovanoms. Išlikę gražiausi iš kartos į kartą perduoti rankdarbiai: lovatiesės, rankšluosčiai, juostos, pirštinės. Vieni rankdarbiai turėjo tiesioginę praktinę reikšmę- aprangos detalės, kasdienė patalynė, staltiesės, rankšluosčiai, o kitų paskirtis buvo puošti interjerą laukiant svečio, švenčių metu ar sekmadieniais. Šie rankdarbiai ypatingai subtilūs, puošnūs, perteikiantys jų autorių kruopštumą, profesionalumą, grožio pajutimą, tradicijų perimamumą. Ne viena audėja netgi bandė parodyti esanti raštinga: staltiesė, su aplinkui išsiuvinėtu tekstu, puošia nuolatinę etnografijos ekspoziciją, o parodoje bus galima pamatyti unikalią paklodę, kurios audėja rašto išmokusi turėjo būti lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, nes tekstas ant jos krašto išsiuvinėtas „graždanka“ (XX a. pradžia).
Jau prieškary, bet ypač po II Pasaulinio karo, rankdarbiai pradėjo modernėti, ėmė rastis naujų formų, naujų namų puošybos detalių, neįprastų raštų. Imta žvalgytis į dvarą, kuris gaudė Europos tendencijas, įtaką darė ir dažnesnis migravimas į kaimynines šalis (ir tolėliau), kitataučių integravimasis į bendruomenę. Atsiranda siuvinėti takeliai, pagalvėlės, apskritos staltiesėlės (rodo, kad keičiasi ir baldų dizainas), siuvinėti kilimėliai, puošti įvairiomis gėlių kompozicijomis, siužetais su gyvūnais: elniais, briedžiais, egzotiškais paukščiais (ėmė plisti siuvinėjimo pavyzdžiai- šablonai, vadinti „uzorais“, kurie sovietmečiu iki pat XX a. pabaigos vis dar buvo platinami turguose).
Modernumas labiau būdingas miestietiškajam rankdarbių klodui, čia pirmiausiai pritaikomos naujos rankdarbių

Autorės nuotr.

formos ir technikos, tačiau pamažu jos braunasi ir į kaimą, turtingesnius ūkius, kur, be jokios abejonės, modernumo tendencijos atkeliauja iš miesto bei dvaro. Parodoje kaip tik eksponuojama vienos ūkininkaitės vienspalvio čerkaso lovatiesė (1920-1924 m.), siuvinėta spalvotais lučkų (minkštais vilnoniais) siūlais. Į muziejų pateko ir bežemės moteriškės apie 1920 m. siuvinėta lovatiesė. Moteris, buvusi puiki audėja ir kitokių rankdarbių meistrė, užsidirbdavo sau duonai kraudama kraitį ūkininkaitėms.
Tradicinių rankdarbių kaitą įtakojo ir tai, kad mergaitės ne tik savo šeimose mokėsi interjero puošybos meno, tarpukariu imti steigti įvairūs mokymai, kursai būsimoms šeimininkėms, kur buvo mokoma ir dailiųjų darbų. Taip pat ne vien ūkininkavimo pagrindų buvo mokoma ir žemės ūkio mokyklose (nuo 1930 m. tokia mokykla veikė ir Astrave, o parodoje eksponuojamas Joniškėlio žemės ūkio mokyklos auklėtinės siuvinėtas kilimėlis ir durų portjeros.)
Ieškant naujų rankdarbių formų iškyla grėsmė visai pamesti gilios tradicijos ir estetikos pajautą, sugriauti raštų harmoniją, jeigu moteris neturi išugdyto tradicinės tautodailės savitumo pojūčio, tad tikroji meistrystė yra – gebėjimas perimti senąją tradiciją ir transformuoti ją pritaikant naujas technikas, formas.
Kaip vystėsi ir transformavosi tradicinis liaudies menas, priklausė ir nuo ekonominių, politinių pokyčių. Pavyzdžiui, sunkmečiai sąlygodavo pigesnes, paprastesnes formas, taip po II Pasaulinio karo vietoj siuvinėtų kilimų atsirado tapyba ant audinio. Šiuo laikmečiu plito ir trafaretai siuvinėjimui kryžiuku. Visai į užribį buvo išstumti sovietinei ideologijai priešiški religiniai motyvai, kokia forma jie bebūtų išreikšti- tapyti, siuvinėti ar drožinėti. Taip pat buvo bandomos eliminuoti ir su religinėmis šventėmis susijusios liaudies meno tradicijos- margučių marginimas, tradicinė kryždirbystė- jie neatitiko sovietinės liaudies meno sampratos. Ir nors apie 1960-70-tuosius metus kaip tik kūrėsi Liaudies meno draugija, kurios tikslas buvo puoselėti liaudies meno tradicijas, tas tradicijų suvokimas buvo iškreiptas tuometinės ideologijos. Ir nors Liaudies meno draugijos sukūrimas būrė ir skatino tradicijų tęsėjus, buvo stengiamasi, kad tautodaile būtų vadinama tik ta veikla, kuri turi sąsajų su senąja liaudies kūryba, tačiau ne viskas, kas atėjo iš gilios tradicijos, buvo laikoma tautodaile („antimenas“, neatitinkantis sovietinės ideologijos, galėjo užtraukti ir baudžiamąją atsakomybę), tad suklestėjo pusiau pogrindinis, arba kaip šį reiškinį tyrinėjęs menotyrininkas V. Rimkas vadina – turgaus menas, nes būtent per turgų plito įvairios tautodailės apraiškos, netelpančios į sovietinės ideologijos apibrėžtus rėmus. Į turgų iškeliavo ir taip vadintos „uzorninkės“- siuvinėjimo šablonų gamintojos ir platintojos. Jų produkcija buvo dar labai populiari XX a. 8-ame dešimtmetyje, tad ne vienus namus tuo laikmečiu papuošė pagal šablonus siuvinėtos staltiesės, takeliai, pagalvėlės, sienų kilimai.

Autorės nuotr.

Rankdarbiuose puikiai atsispindi ne tik kiekvieno laikmečio grožio samprata, bet galima įžiūrėti ir ekonominio bei politinio gyvenimo įtakotus pokyčius. Iš šimtmečių glūdumos iki šių dienų per rankdarbius atkeliavo simboliai, ornamentika, spalvų deriniai- gilusis klodas, perduotas iš kartos į kartą ir tautodailininkų pritaikytas šiandienai. Parodoje ir veriasi viso šimtmečio panorama, įvairiausi skirtingų dešimtmečių audiniai, mezginiai, nėriniai, įvairiomis technikomis siuvinėti rankdarbiai ir ūkininkaičių austi kraičiai, ir subtilūs tarpukario moterų inteligenčių siuvinėjimai, ir mieste prieškario laikmečiu ypatingai buvę populiarūs virtuvės rankdarbiai, ir pokariniai piešti kilimėliai, ir „turgaus meno“ pavyzdžiai, ir XX a. pabaigos tautodailininkų, pelniusių Kultūros ministerijos liaudies meno laureatų premijas darbai, taip pat labai įdomios liaudies meno detalės bažnyčios liturginiuose drabužiuose. Dvi muziejaus parodų salės susipynė į margaspalvį didžiulį kilimą, iš kurio spinduliuoja mūsų visų mamų, tetų, krikšto mamų, močiučių, prosenelių širdžių šiluma…
Labai džiugu, kad parodos atidarymas pritraukė nemažą būrį biržiečių, tarp kurių ir buvusi Joniškėlio žemės ūkio mokyklos auklėtinė Ona Vasiliauskaitė- Griciūnienė kartu su sūnumi ir vaikaite. Moteris džiaugėsi matydama taip gražiai muziejuje išsaugotus ir išeksponuotus jos rankdarbius, o į parodą atsinešė dar 2 kryželiu siuvinėtus „uzorinius“ paveikslus (vienas iš jų net pasirodė parodoje beturįs „brolį dvynį“, siuvinėtą kitos auksarankės…). Atidaryme dalyvavo ir šių metų Lietuvos tautodailininkų sąjungos „Aukso vainikų“ II-os vietos diplomų laimėtojai Kęstutis Preidžius ir Vytenė Repšienė, kurios rankdarbiai- šiaudinis sodas ir raižyti margučiai, eksponuojami parodoje, tapo puikia tradicijos tęstinumo iki šių dienų iliustracija. Nuostabos neslėpė „Kraitės“ klubo vadovė, mokytoja Henrika Marcinkevičienė, kuri sakė nesuvokianti, kaip ir kada nesibaigiančių ūkio darbų, vaikų auginimo rutinoje moterys dar rasdavo jėgų ir laiko tokiam grožiui kurti.
Kad per šimtmetį kurtas Biržų krašto moterų grožis prakalbėtų, rūpestingai rankdarbius parodai atrinko Jadvyga Kriščiūnienė, kuriai visur nuoširdžiai talkino Snieguolė Kubiliūtė, eksponuoti padėjo kruopščioji muziejaus dailininkė Judita Vasiliūnienė, skaitmeninį turinį paruošė Emilija Raibužytė, Snieguolė Kubiliūtė ir Remigijus Timukas (ant sienos projektuojami kaimo sodybų, gryčių interjero vaizdai, žmonių portretai tarsi perkėlė parodos eksponatus į tą laiką ir tą aplinką, iš kurios jie sukeliavo į muziejų). Paroda muziejuje bus eksponuojama 2 mėnesius, tad kviečiame visus prisiliesti prie mūsų krašto moterų visą šimtmetį kurto grožio ir harmonijos pasaulio.

Edita Lansbergienė

selonija.lt

selonija.lt nuotr.

Rugsėjo 27 dieną sukanka 410 metų nuo vienos didžiausių ir svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pergalės prieš švedus- Salaspilio mūšio.

Kviečiame biržiečius rugsėjo 27 d. 10.30 val. susirinkti Biržų pilyje ir paminėti iškilios lietuvių pergalės sukaktį eisena nuo pilies iki Salaspilio mūšio paminklo.

Eiseną iš pilies išlydės ir prie paminklo pasitiks Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas, su biržiečiais kartu žygiuos iš Lenkijos atvykę sparnuotieji husarai, prie paminklo veiks Lietuvos kariuomenės Karaliaus Mindaugo husarų bataliono šiuolaikinės ginkluotės paroda, bus iškilmingai paminėta Salaspilio mūšio pergalė.

Organizatorius: Biržų krašto muziejus „Sėla“

Renginio bičiuliai ir rėmėjai: Lietuvos kariuomenė, dr. Radoslavo Sikoros vadovaujami sparnuotųjų husarų rekonstrukcijos klubų atstovai, Biržų r. savivaldybė, Biržų žirgynas, Biržų kultūros centras, laikraščiai „Biržiečių žodis“ ir „Šiaurės rytai“, tinklaraštis „Selonija“, TV Balticum

Parodos „Šaligreta“ autorius poetas, vertėjas Vladas Braziūnas

Biržų viešosios bibliotekos salėje atidaryta Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) vertėjų portretų paroda “Šaligreta”. Portretų autorius – poetas ir vertėjas Vladas Braziūnas. Paroda yra skirta LLVS sąjungos 10-mečiui paminėti.

„Literatūros vertėjo darbo pobūdis lemia, kad vertėjas lieka nežinomas arba labai mažai žinomas. Tuo tarpu rašytojų veidai yra lengvai atpažįstami. Vertėjauti nėra lengva, tai, sakyčiau, netgi labai sunkus darbas, nes negalima nusižengti originalaus teksto kalbai bei reikia išlaikyti pagarbą savajai. Aš, kaip šios parodos autorius, noriu, kad vertėjai būtų geriau matomi visuomenei, labiau atpažįstami. Savo kolegas fotografavau darbo, išvykų, susitikimų metu, nėra nei vienos specialios fotosesijos. Jie visi fotografuoti buvimo šalia akimirką, todėl ir paroda vadinasi “Šaligreta”, – kalbėjo vertėjų portretų autorius.

Braziūnas prisipažino turįs be galo daug kolegų forografijų – jas galima skaičiuoti tūkstančiais. Į parodos ekspoziciją jis atrinko, jo nuomone, pačias geriausias, fotografuotas dešimties metų laikotrapyje. Biržuose veikia ne visa paroda, tik dalis jos – joje pristatoma 11 portretų iš 40. Kita parodos dalis šiuo metu yra eksponuojama Pasvalio bibliotekoje.

Vertėjai, parodos atidarymo metu skaitę savo vertimus, Povilas Gasiulis ir Arvydas Valionis

Renginyje savo naujausius vertimus skaitė LLVS nariai Povilas Gasiulis bei Arvydas Valionis.

Gasiulis, biržietis, išvertęs keliolika knygų iš anglų kalbos, parodos atidarymo metu prisiminė, kad 2016 m. sukaks 50 metų nuo pirmojo jo vertimo – tai jau senai literatūros klasika tapęs romanas “Rugiuose prie bedugnės” (autorius J. D. Salinger).

Valionis, vertėjas iš latvių ir rusų kalbų, renginį įvardijo akimirkos ir atsitiktinumo popiete, o kolegos V. Braziūno užfiksuotas akimirkas jis priskiria talento išraiškai.
Po skaitymų vyko atvira diskusija apie verstinės literatūros įtaką, literatūros vertėjų darbą, apie gerus ir blogus vertimus, madas literatūroje ir švietėjišką bei auklėjamąją knygos vertę. 

Literatūros vertėjų portretų paroda „Šaligreta“ Biržų viešosios bibliotekos salėje veiks iki spalio mėnesio vidurio.   

 Indra Drevinskaitė-Žilinskienė,

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos

metodininkė viešiesiems ryšiams

selonija.lt

Sigutės Kvetkienės nuotr.

Sigutės Kvetkienės nuotr.

Gražią sekmadienio popietę nemažai biržiečių susirinko į Biržų pilies kieme vykusį Europos paveldo dienų baigiamąjį renginį. Čia pučiamųjų instrumentų orkestras „Panevėžio garsas“ rodė

Sigutės Kvetkienės nuotr.

koncertinę programą „Nuo A. Šabaniausko iki… Iš anksto buvo žadama, kad pasipuošusieji retro detale bus apdovanoti prizais, kad veiks bufetas.

Atėjusieji nenusivylė. Mėgavosi orkestro muzika, šokėjų pasirodymais. Muziejaus darbuotojai, įsikūniję į senųjų laikų personažus, pagyvino atmosferą. Jaunuolis su

Sigutės Kvetkienės nuotr.

krepšiu jurginų negailėjo šypsenų ir dėmesio moterims, pasiūlydamas joms po gėlės žiedą. Bufete kiekvienas galėjo pasivaišinti bandele ir gira arba karšta arbata. Arbatai „samovaruose“ kaitinti buvo naudojami pušų kankorėžiai, dumplėmis ugniai įpūsti tarnavo senas kerzinis batas. Tiems, kas patys nedrįso nueiti prie bufeto, arbatos ir bandelių atnešdavo pats pilies didikas ir bufetininkė. Visi pasipuošusieji kokia nors retro detale, buvo apdovanoti prizais: atšvaitais ar rašikliais.

Sigutė KVETKIENĖ

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Rasa Gudeikienė

Rugsėjo 27-oji – Lietuvos socialinio darbuotojo diena. „Biržiečių žodžio“ pašnekovė – Parovėjos seniūnijos socialinė darbuotoja Rasa Gudeikienė.

Gausioje savo profesijos atstovų šeimoje Jūs, Rasa, veteranė. Sugrįžkime į darbo pradžią. Ir palyginkime, ar pasikeitė darbo pobūdis?

Seniūnijoje socialine darbuotoja dirbu nuo 1998 metų vasario 4 dienos. Neįsivaizdavau, koks bus darbas. Pažinojau ne visus žmones. Sudėtinga būdavo surasti vienišus atokių sodybų gyventojus. Seniūnija transporto neskirdavo. Vaikščiodavau pėsčiomis, mindavau dviračiu. Tekdavo iš Parovėjos važiuoti maršrutiniu autobusu į Biržus, stotyje laukti kito autobuso ir leistis į paieškas. Leisdamasis į tokią kelionę darbą susiplanuoji visai dienai, kad aplankytum daugiau savo žmonių. Sudėtinga būdavo.

Pirmais darbo metais buvo gili žiema. Man reikėjo nusigauti Spalviškiuose pas vieną senolę. Ji gyveno vidury laukų. Brendu, sniego daug. Virš kelių. Ką ten brendu, plaukte plaukiu. Įklimpau į pusnį ir svarstau: pasieksiu ar ne sodybą? Prisikasiau. O senolė ne viena. Su ja kambaryje – 8 šunys ir 10 kačių…

ŠVENTĖ. Nors Parovėjos seniūnijos socialinė darbuotoja Rasa Gudeikienė atostogauja, bet žmonės jai skambina įvairiais klausimais, ieško pagalbos ir patarimo.
Reginos Vaičekonienės nuotr.

Prisimenu: Drąseikiuose ieškojau vienkiemio tarp krūmų. Nurodė žmonės man siaurą takelį. Skinuos kelią per brūzgynus į priekį, kol akys nušvinta: kryptis teisinga, trobelės langai šviečia.

Darbo pradžioje vargdavome su kietojo kuro kompensacijomis. Seniūnija jas apskaičiuodavo, sąrašus pateikdavo Socialinės paramos skyriui. Skyrius pinigėlius išmoka, o tuos pinigėlius pristato socialinė darbuotoja pačiam žmogui į rankas. Kol išnešioji, išvežioji… Kaip ten bebūtų buvę, anksčiau socialinė darbuotoja buvo arčiau žmonių. Galėjom daugiau laiko skirti bendravimui, o dabar – vien popierizmas. Sėdi tarp keturių kabineto sienų, pildai įvairius dokumentus. Už tų skaičių – žmonių gyvenimai, bėdos, bet negali visko mesti. Kiekvieną rytą ateidama į darbą nežinau kas laukia. Darbo dienos negali susiplanuoti. Veikla įvairi: priiminėji dokumentus, rašai charakteristikas, rūpiniesi įvairia labdara, dalini maisto produktus. Tavo akiratyje – vieniši, neįgalūs, slaugos poreikį turintys gyventojai…

Seniūnijos žmones jau pažįstu. Turiu daug pagalbininkų – kaimo bendruomenių aktyvistų, medikių, mokytojų. Laimė: dirbu puikiame seniūnijos darbuotojų kolektyve. Viena neįsiveikčiau. Seniūnijos vyrai atskuba į pagalbą, kai mano žmonėms sugenda kompensacinė technika. Arba, pavyzdžiui, man reikia lydėti ligonį pas daktarus. Žinau: neturėsiu tiek sveikatos tą vyriškį panešti. Skuba į pagalbą man komunalinio ūkio vyrai. Dėkinga ir vienišų savo žmonių kaimynams. Jie mano globotinius lanko, jais pasirūpina, kai kurie patys paskambina, praneša naujienas. Juos visus reikėtų įvardyti socialiniais darbuotojais, nes jie nenusigręžia nuo žmonių. Būna, pažadu: atvažiuosiu, bet atėjusi į darbą randu būrį laukiančių interesantų, susirūpinusių dėl savo pašalpų. Nepasakysi, nepasiųsi – neturiu laiko, važiuokit atgal ir atvykite rytoj…

Socialinio darbuotojo pavyzdys man – pačeriaukštietė Irena Kuginienė. Be galo taktiška, rami, nuoširdi. Stebėdavau ją iš šono.

Niekada nepritrūksti kantrybės? Juk Tavo žmonės labai skirtingi, kamuojami vienatvės, negalių, skurdo… Kaip atsipalaiduoji nuo svetimų rūpesčių?

Socialinio darbuotojo darbo nepasversi, neišmatuosi. Skaičiukai ataskaitose tiesos neatskleis. Žmonės skirtingi. Vieni – niūresni, piktesni, kiti – linksmesni, viskuo patenkinti, kabinasi į gyvenimą. Myliu ir gerbiu visus. Juk nežinome, kas suformavo vienokį ar kitokį jo gyvenimo būdą. Pavartau savo žurnalus. Ypač vienišų žmonių sąrašus. Jie dideli, stori. Kiekvieną prisimenu. Iš pirmųjų  – tik trečdalis likęs. Žmonės sensta ir keičiasi, ateina kiti. Kiekvienam atiduodu savo širdies dalelę. Apmąstymų kyla įvairiausių. Ir mes pasensim. Ir kur garantija, kad dėmesio turėsim tiek kiek norėsim? Manyčiau, kiek meilės ir dėmesio išdalinsi savo augančiam vaikui, tiek iš jo sulauksi senatvėje. Pastebiu: vis daugiau tėvelių savo vaikus numeta mokyklai, o savo dėmesio stoką nori išpirkti įvairiomis brangiomis dovanomis. Gaila…

Pavargstu. Kaip ir visi. Juk visokių minučių būna. Kartais grįžtu namo išsunkta kaip citrina. Ir sakau namiškiams:

POMĖGIAI. Laukdama krepšinio čempionato finalo, Rasa Gudeikienė ant arbūzo išraižė Lietuvos krepšininkų veidus.

arba aš arba jūs dinkite iš namų… Dažniausiai bėgu aš. Į mišką pasivaikščioti. Kartą nuvažiuoju į Biržų girią, o ten kiškio kopūstai žydi. Didžiulis laukas. Gyvenime tokio nesu mačiusi. Kartais brendu į pievą, gėlių prisiskinu, puokštę sukomponuoju. Kartais muzikos pasiklausau.

Ne tik socialinis darbuotojas, kiekvienas mūsų turi turėti, surasti šaltinį iš kurio pasisemtų jėgų. Kiekvienai kolegei linkėčiau, kad per svetimų rūpesčius, bėdas nepamirštų savo šeimos, artimųjų, rastų pomėgį. Kartais sėdu drožinėti arbūzo, tortus kepu. Arba paprasčiausiai mane atpalaiduoja, išgydo žemė. Įleidi rankas į ją ir taip gera palieka. Ypač po žiemos, kai laukiasi pavasario.  Kartais einu laistyti gėlių. Prieinu ir matau: jau žydės. Atsidėkos. Man patinka gražūs dalykai. Jeigu darai gerą, sugrįš gėris. O jeigu dar negrįžta, reikia lukterėti, tikėtis.

Pastebiu ir mokausi iš savo žmonių. Gyvena jie kukliai, bet labai tvarkingai. Su humoru. Namai išpuošti rankdarbiais. Tokie žmonės kiekvieną socialinį darbuotoją pakylėja. Blogos nuotaikos nevalia nešioti nei į savo namus, nei pas globotinius, nei į darbą. Jeigu nesurandame gero žodžio žmogui, neprisimename kokio linksmo anekdoto nuotaikai praskaidrinti, yra dar viena išeitis: šypsena.

Socialiniai darbuotojai kartais pakliūna į nemalonumų pinkles. Per tuos keliolika darbo metų pačiai pasitaikė nuoskaudų?

Pasitaikė. Kaip daugeliui. Konfliktas sutrikdė net sveikatą, tačiau teisybė triumfavo. Gal tas žmogus ir nenorėjo blogo. Jis tiesiog nesugebėjo atsirinkti, kas jam nori padėti, o kas linki pikto.

Socialinis darbuotojas panašus į sodininką. Žmogus atneša tau savo kraitį. Kartais jame vien pagieža, pyktis. Privalai surasti sprendimą. Šitas visas piktžoles turi išrinkt ir įdėti į tą kraitį žmogui tikėjimo, vilties, kartais – žinių. Turi jį atvesti ant kelio, padrąsinti kad pats žengtų savarankiškai žingsnį.

Bet kartais geranoriškumas susikerta su įstatymais. Įstatymai draudžia, riboja, klaidina. Arba dažnai žmogaus norai prasilenkia su Jūsų galimybėmis. Kartais patys žmonės kategoriškai atsisako pagalbos, kuri jiems būtina. Jeigu kas – kalta liks socialinė…

Žmogus turėtų suprasti. Teikiame ką galime. Sveiko proto ribose. Būna ir tokių skundų. Seniūnei skambina ir prašo: „Nėra kas man krapelių pasėja…“ Ne visi žino įstatymus. Norėtųsi, kad pasikeistų valstybės, aplinkinių požiūris į tvarkingas daugiavaikes šeimas. Šios šeimos užmirštos, visas dėmesys tik socialinės rizikos šeimoms. Tvarkingos šeimos, dorai gyvenančios, auginančios būrį vaikų, triūsia, verčiasi per galvą ir nieko iš valstybės neprašo. Priklausytų. Stengiuosi žmonėms priminti, kas jiems priklauso, kad pasinaudotų kompensacijomis, lankomosios priežiūros paslaugomis, labdara.

Pyksta kai kas ir ant manęs, kam pas tą „pijoką“ einu, kam lankau tuos, kurie turi vaikus… Kitaip negaliu. Kaip dėl savęs einu visur, prašau, ieškau pagalbos. Labai dėkinga supratingiems Biržų rajono savivaldybės Socialinės paramos, Socialinių paslaugų skyrių kolektyvų darbuotojams už bendradarbiavimą, geranoriškumą. Seniūnijų socialiniams darbuotojams jie labai daug padeda. Per susirinkimus, mokymus mes susipažįstame su naujovėmis, įstatymų pakeitimais, keliame ir sprendžiame įvairias darbo problemas. Kolektyviškai rastas profesionalus atsakymas į vienos kolegės klausimą po kiek laiko gali būti sėkmės receptas kitai. Socialinės paramos skyrius konsultuojasi su Socialinės apsaugos ir Darbo ministerija. Ne kartą ir man pačiai teko skambinti į ministeriją. Būta atvejų: nepriima žmogus jokios pagalbos, ką į jo namus kviestume. Ministerijoje aiškina: jeigu savęs žmogus nežaloja, palikite jį likimo valiai. Negali palikti likimo valiai. Apsigręži ir vėl į duris beldiesi pas jį.

Pavyzdžiui…

POMĖGIAI. Rasa arbūzus paverčia meno kūriniais. Dovana jaunavedžiams.

Vienas vyriškis mane iš tolo plūsdavo, artyn neprisileisdavo, kol vieną kartą neįstrigo langan. Prieinu artyn ir klausiu: „Kaip sekasi?“ O tada jis man sako: „Rasyte, tavęs taip laukiau…“ Susidraugavome. Prikalbinome jį ir į ligoninę vykti akies operacijai. Nuvežiau, medikai apžiūrėjo, jis sutiko operuotis, palydėjau į palatą. Grįžau į Biržus, reikalus dar po valdiškas įstaigas tvarkiau, mieste užtrukau. Einu gatve ir pamatau: prie pašto sustoja autobusas, o iš jo išlipa mano globotinis. Ir aiškina man: „Daktaras liepė pasirašyt. Aš durnas, kad sutiksiu operuotis?“. Finalas toks: vyriškis girtas griovyje sušalo. Viena onkologinė ligonė labai norėjo numirti savo namuose. Kartą man paskambina naktį jos kaimynė ir praneša: „Jos namuose jau dvi paros žiburys dega“. Su vyru Kostu važiavome naktį pas tą ligonę moterį. Atsirakinome duris. O jinai guli lovoje, televizorių žiūri. Klausiu: „Kodėl kaimynės neįsileidžiate?“ Ji atsako: „Užkniso. Eina ir eina pas mane“. Iškviečiau moteriškei greitąją. Moterį medikai išgabeno į ligoninę. Buvau jos aplankyti. Ji man priekaištavo: „Kam greitąją iškvietei, už tai tau neatleisiu“. Moteris labai sunkiai sirgo, ligoninėje mirė. Ar atleido? Nežinau… Arba turiu dar vieną senolę. Sutvarkėme dokumentus, išgabenome ją į senelių namus. Iš jų ji pabėgo vėl į savo namelius. Kelis mėnesius pagyveno, vėl apsisukusi persigalvojo, prašo atgal vežti. Taip jau kelintą kartą.

Bet būna ir sėkmės istorijų. Prikalbinome senolį kraustytis į senelių namus, aplankau jį, šis vis dėkoja: „Kad būčiau žinojęs, kad taip gerai bus. Ir miegu ramiai, ir valgau gerai“. Patenkinta ir viena močiutė. Taip gerai ją Onos Milienės senelių globos namuose maitina, kad jos žodžiais, bėda – į senus drabužius nebeįlenda.

Prieš didžiąsias šventes susikūrei sau papildomo darbo – ėmei karpyti snaiges, ieškoti rėmėjų, kurti kalėdines dovanėles, lankyti vienišus,  sveikinti. Jau ir slaugos poreikį, prikaustytus ligos prie lovos lankai, sveikini…

Anksčiau didžiųjų švenčių proga mano žmones pasiekdavo šventiniai lauknešėliai iš rajono valdžios. Bet tas pinigų trūkumas. Jų nebeliko. Mačiau, kaip prieš šventes mano žmones užplūsta vienatvė, liūdesys. Sugalvojau pati aplankyti, pradžiuginti. Susiradau rėmėjų. Nupirkau po saldainių maišelį, kiekvienam iškarpiau po snaigę. Du vakarus snaiges karpiau. Iki pusės trečios ryto. Seniūnijos ūkio darbininką aprengėme Kalėdų seneliu ir pasibeldėme į duris netikėtai. Nuo to karto manęs prieš didžiąsias šventes jau laukia su lauknešėliu. Džiaugiasi: „Žinojau, jaučiau, kad ateisi…“ Kai kurie dovanėles kolekcionuoja. Pas vieną senolį kaimynė atėjusi norėjo lango  stiklą nuvalyti, tai šeimininkas perspėjo: „Tik neliesk Rasytės snaigės, kuri ant lango priklijuota“. Džiaugiuos Parovėjos bendruomenės iniciatyva. Bendruomenė nebe pirmus metus irgi lanko vienišus gyventojus. Parovėjiečių pavyzdžiu seka ir kitos seniūnijos bendruomenės.

Kokiomis mintimis sutinki savo profesinę šventę?

Sveikinu savo kolegas ir pagalbininkus: Socialinės paramos skyriuje, Paslaugų centre, seniūnijose, globos namuose, ligoninėse, mokyklose… Siunčiu linkėjimus buvusioms socialinėms darbuotojoms: Elenai ir Snieguolei iš Vabalninko, Irutei iš Pačeriaukštės, Janinai iš Širvėnos, Birutei iš Nemunėlio Radviliškio seniūnijų. Šiltos dūšelės, kurių pasiilgstu. Ruduo, naktys vėsta, vakarai ilgyn. Mintimis pradedu bėgioti savo žmonių pakiemiais. Ar ten malkų yra, ar tas turi sveikatos, ar anas sugebės pats krosnį pasikūrenti? Naktimis pradėsiu savo žmones sapnuoti. Dešimt ar dvidešimt susirūpinusių veidų sapne į mane žiūrės, o aš ieškosiu jiems pagalbos įvairiais klausimais… Dirbsiu visą naktį.

Kalbino Regina VAIČEKONIENĖ

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka

spalio 7 d., trečiadienį, 17.30 val.
kviečia į
poetės Rūtos Mikulėnaitės – Jonuškienės kūrybos vakarą
ir knygos “Papartynų aitvaras” pristatymą.
Vakarą ves rašytojas Petras Panavas.
Dainuos ansamblio „Sudeikiečių gaida“ grupė (vadovė Audronė Misiukaitė).
Renginio metu bus galima įsigyti autorės ir Petro Panavo knygų.

Poetė Rūta Mikulėnaitė – Jonuškienė yra Utenos krašto kaimo vaikas. Jos eilėraščiai – tai trumputės neišgalvotos istorijos, jausmų ir kasdienybės akimirkų mozaika. Knyga “Papartynų aitvaras” skirta Motinos atminimui.

selonija.lt

Spalio 10 dieną 14 val. Biržų krašto muziejuje „Sėla“, pilies arsenale, bus atidaroma dailininkės, scenografės Sofijos Kanaverskytės paroda „Lietuvos valdovai“.
Autorė pristatys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų atvaizdų ciklą. Naudodama aplikaciją ir kitas tekstilės technikas, dailininkė sukūrė trylika dekoratyvių vėliavos-vimpelo formos kompozicijų. Pasak autorės, minėdama kūrybos penkiasdešimtmetį, ji taip išreiškia savo meilę Lietuvai.

Dailininkė visada pasižymėjo ypatingu darbštumu. Jai buvo smalsu išbandyti įvairias technikas – aliejinę tapybą, pastelę, piešimą, batiką ir aplikaciją, o išbandžiusi ir įvaldžiusi, galėjo laisvai improvizuoti, jungti ir eksperimentuoti. Kiekvieną naują kūrybos periodą – šaržų, angelų, šviestuvų, portretų – S. Kanaverskytė paprastai užbaigia paroda.

S.Kanaverskytė. Karalius Mindaugas

Dekoratyvų Barboros Radvilaitės atvaizdą aplikacijos ir siuvinėjimo technika dailininkė sukūrė dar 2007 m. Kūrinys įkvėpė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto, karaliaus Mindaugo, kitų valdovų atvaizdus. Parodoje eksponuojami pastaraisiais metais sukurti darbai. Įspūdinga ir iškilminga jų forma – istorinių vėliavų ar didžiulių vimpelų, ryškūs ir apibendrinti valdovų atvaizdai. Juose nesiekiama portretinio panašumo, veikiau tai simboliškas šlovingos LDK istorijos įamžinimas. Pasak S. Kanaverskytės, „Siekiau dekoratyvaus poetiškumo, spalvinių charakterių pateikimo, taiklaus detalės panaudojimo.“

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ informacija

selonija.lt

Dailininkė Sofija Kanaverskytė tarp Lietuvos valdovų (Janinos Bagdonienės nuotr.)

Šeštadienį  Pilies arsenale atidaryta dailininkės, scenografės Sofijos Kanaverskytės paroda „Lietuvos valdovai“. Negausus buvo pirmųjų lankytojų būrelis, tačiau ir jam parodos autorė patikėjo visą savo sumanymo istoriją.

Kurti Lietuvos valdovų portretus dailininkė sako pradėjusi prieš aštuonerius metus. „Kitos šalys savinasi Lietuvos kunigaikščius, jų darbų šlovę, o aš savo darbais noriu įrodyti, kad tai mūsų kunigaikščiai. Šiuos darbus kūriau patriotinių jausmų, meilės Lietuvai vedama“, – parodos idėją pristatė autorė ir linkėjo, kad ją aplankytų kuo daugiau biržiečių, ypač – moksleivių, jaunimo.

Profesionali dailininkė scenografė, 40 metų atidavusi uostamiesčio teatrams, pasakojo, kad Lietuvos valdovų portretai – tik jos papildomas darbas, už kurį nenori jokio atlygio. Šie darbai neįkainojami ir neparduodami.

Darbai atlikti itin daug kruopštumo reikalaujančiomis technikomis, kurių visumą dailininkė įvardija kaip tekstilinius koliažus. Paveiksluose yra ir tapybos elementų, ir skiautinių meno, ir siuvinėjimo, ir karoliukų puošybos, aplikacijų ir kt. dalykų. „Galėjau tapyti portretus, tačiau man atrodė, kad tik tapyba negali atskleisti viso to meto Lietuvos valdovų didingumo, galios, blizgesio ir turtų. Prieš visa tai nulenkiau galvą“, – sakė parodos autorė ir paaiškino, kad vieno kunigaikščio karūnoje įkomponavo tikro aukso gabalėlį, kaip Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės turtingumo ir didybės simbolį.

Pirmus keturis darbus autorė kūrė apie ketverius metus, likusiems devyniems paskyrė beveik penkerius metus. Portretui – beveik pusę metų. „Manęs dažnai klausia, kiek skiaučių panaudojau, o aš juokauju: namie turiu 10 lagaminų visokių skiaučių, o čia panaudojau tik vieną nediduką lagaminą“, – pasakojo S. Kanaverskytė ir prisipažino: ši serija neturėtų būti vienintelė, dailininkė puoselėja mintį sukurti Lietuvos didžiųjų žmonių portretus. Pirmieji parodos dalyviai biržiečiai autorei linkėjo nepamiršti ir Lietuvos didikų Radvilų veidų.

Trylika Lietuvos valdovų parodos darbų eksponuojami Pilies arsenale. Dailininkė S. Kanaverskytė negailėjo pagyrimų Biržų muziejininkams, labai tiksliai be jokių išankstinių nurodymų eksponavusiems parodą. „Kiek vėlavome atvažiuoti, kelionėje rūpinausi, ar nereikės padirbėti prie ekspozicijos, o atvykusi pamačiau, kad ji net mano norus pranoko“, – sakė parodos autorė.

Janina BAGDONIENĖ

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

2015 m. spalio 24 d. 13 val.
parodos iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“ rinkinių
„Moterų rankdarbių grožis: tradicijos perimamumas ir kaita“
uždarymas-

meninė poetinė kompozicija-koliažas

Žmogus ir laikas

Dalyvauja:
• Trečiojo amžiaus universiteto, teatro meno fakulteto studentės ir dekanė Gytė Rožėnienė;
• Biržų Kultūros centro jaunimo tautinių šokių grupė „Raitytinis“, vadovė Danguolė Kalkienė;
• Saloninės muzikos instrumentinis trio: Nijolė Budriūnienė, Rima Šeškienė, Valentinas Žitkevičius.

Svečius sutiks ir išlydės „Bočiai“ ir jų vadovė Lina Januševičienė.

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ informacija

MISIJOS. Vienuolė Fausta Rasa Palaimaitė (SF) dalinasi savo patirtimi ir liudijimais.
Reginos Vaičekonienės nuotr.

Spalio 17-18 dienomis Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapiją vainikavo triguba šventė. Parapija šventė savo Bažnyčios 155 metų sukaktį, Pašvęstojo gyvenimo metus ir Misijų sekmadienį.

„Bažnyčios žinios“ primena: Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pašventinta 1860 m. Į dar nebaigtą statyti bažnyčią Švenčiausiąjį įnešė pats vyskupas Motiejus Valančius. Švenčiausiojo sakramento adoracija tęsiasi…

JUBILIEJUS. Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai – 155 metai. Po Sumos.
Reginos Vaičekonienės nuotr.

Dėkota Dievui už tikėjimą, bažnyčią, tikinčiuosius. Melstasi už kunigus,  parapiją, pasišventusius. Šv. Mišias aukojo Biržų dekanas, bažnyčios klebonas Algis Neverauskas, kunigas Povilas Bartkevičius ir kunigas Ernestas Želvys. Sulaukėme garbingo svečio iš Panevėžio vyskupijos. Sekmadienį Sumos iškilmingoms Mišioms vadovavo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Viešpatį  giesmėmis šlovino ne tik biržiečiai choristai, ir Panevėžio jaunimas. Misijų sekmadienį įprasmino sesers Faustos Rasos Palaimaitės Šventosios Šeimos seserų kongregacijos vienuolės (SF)  viešnagė. Vienuolė dalijosi savo dvasine patirtimi bei liudijimu iš misijų kraštų.

Grupei biržiečių už tarnystę Biržų parapijoje, už pasiaukojimą ir gerumo auką įteiktos Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko ir Biržų dekano, klebono Algio Neverausko padėkos.

Biržiečiai tikintieji džiaugėsi: su malda praleistas savaitgalis jų dvasiai vėl sugrąžino švytėjimą, o tuo pačiu padrąsino

PADĖKOS. Biržietė Vanda Lapėnienė su apdovanojimu. Jos ir dukters Gintos augintos gėlės puošia bažnyčią. Dabar šventovėje žydi jų chrizantemos.
Reginos Vaičekonienės nuotr.

skelbti ir liudyti tikėjimą savo aplinkoje. Sustiprino kasdienybės rūpesčiuose. Kai kuriems išjudino snūstančią sielą. Bet Biržų parapijoje greit startuos dvasinių pratybų ciklas, kviečiantis gilinti tikėjimo žinias. Ką Jėzus Duos?

 Į šį ir kitus dvasinius klausimus biržiečiai atsakymų ieškojo su seserimi Fausta, Šventosios šeimos seserų kongregacijos vienuole (SF) prieš šv. Mišias, šv. Mišiose ir po šv. Mišių.

– Didis džiaugsmas būti ten, kur veda Dievas, – tikino vienuolė. Prieš kelerius metus gyvenusi seserų skalabriniečių vienuolijoje ir dirbusi skurdžiausiuose Pietų Amerikos regionuose.

Vienuolė misijų kraštuose skelbė evangeliją, lankė sergančius, vargšus. Rūpinosi vilkikų vairuotojų ir migrantų sielovada. Dalino lankstinukus, informuojančius kaip bedarbiams vyrams išvengti vergų likimo cukranendrių plantacijose, aiškino įstatymus. Būrė tikinčiųjų bendruomenes.

– Ir žmonės suvokė: bažnyčia – jų reikalas. Kiekvienas vargšas atnešė po plytą ir taip pasistatė savo bažnyčią, – pasakojo vienuolė.

Jos žodžiais, bažnyčioje į pamaldas susirinkdavo apie 20 žmonių. Misijų krašto bažnyčiose kunigas misionierius pamaldas laikydavo tik kartą per metus. Vienuolės vesdavo pamaldas, dalindavo komuniją. Susirinkę į pamaldas žmonės džiaugsmingai švęsdavo. Dievas jų bažnyčioje gyvas.

SUSITIKIMAI. Į Biržus, savo gimtinę sugrįžusi sesuo vienuolė Irena (viduryje) tarp parapijiečių. Dešinėje – Zita Sabeckaitė, Biržų dekanato Gyvojo rožinio draugijos vadovė, kairėje – Emilija Lazdinauskienė, Gyvojo rožinio grupelės vadovė su anūkėliu Jokūbu.
Reginos Vaičekonienės nuotr.

Vienuolė misionierė skatindavo vietinius mokytis skaityti ir rašyti. Vieną, keturiasdešimtmetę Mariją, įtikinėjo beveik metus. Prikalbino.

Vienuolė Fausta liudijo misijų krašte susidūrusi su gyvais žmonių pasitikėjimo Dievu pavyzdžiais. Vyriškiui paralyžiuota ranka, bet jis tikisi: rytoj gaus darbą. Šeima valgo, šlovina džiugiai Viešpatį, nors jų šaldytuvas tuščias. Turi viltį: Dievas duos…

– Ištikus bėdai, žmonės su tuo labai greit susitaiko. Vienoje šeimoje gimtadienio proga sūnui padovanojo brangią dovaną, sportinius batelius. Grįžtant iš kaimynų, vaikinui kelią pastojo plėšikai ir liepė nusiauti tuos batus. Jis jų nepaklausė. Plėšikai vaikiną nušovė ir pasiėmė sau batus. Bet vaikino tėvai, kad ir kaip lietuviams būtų keista, nesėdėjo pajuodę iš liūdesio ar pykčio. Kai užeidavo liūdesys, jie sakydavo: „Dievas jiems atlygins…“ – pasakojo sesuo Fausta. Ir pridūrė: – Mums, lietuviams, mokytis ir mokytis iš brazilų. Mes, lietuviai, praradę viltį.

Sesuo Fausta  Rasa Palaimaitė (SF) iš misijų 2007 m. sugrįžo atgal į Lietuvą. Į tikinčiųjų širdis ji sėja vilties ir džiaugsmo spindulius.

Regina VAIČEKONIENĖ

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

JUBILIEJAI. Ramongalietė Antanina Pranciliauskienė sulaukė šimto metų.
Reginos Vaičekonienės nuotr.

Ramongalietei Antaninai Matulytei-Pranciliauskienei – šimtas metų! Šią žinią „Biržiečių žodžiui“ pranešė ramongaliečiai. Bet senolė kaip koks ministras. Pas ją pakliūti sudėtinga. Ne kiekvieną priima. Vizitą būtina suderinti. Pagaliau sutinka. Su bičiulių pasiuntinių pagalba mes skinamės kelią per eglių akligatvį į jubiliatės tvirtovę. Žvali. Baltuose pataluose sėdi. Laukia.

Kambaryje jau šventinės nuotaikos. Liepsnoja kardelių puokštė. Nuo proanūkės Ramintos. Ji išlėks iš užsienį, tad pasveikino iš anksto, pirmutinė iš visų 8 proanūkių. Dar savo eilės laukia 12 Pranciliauskienės anūkų, trys dukros ir sūnus. Jeigu visi po gėlių puokštę atneš, senolė  skęs gėlių jūroje. Gėles šimtametė Antanina myli. Artimieji jai dovanoja gėlėtas skareles. Viena tokia ji ir pasipuošusi.

Vasarą, kai pas dukrą Renutę, kur leidžia senatvės dienas, suvažiuoja giminės, jaunimas čiumpa senolę ant rankų ir išneša į lauką. Pasodina gėlių darželyje prieš saulutę. Trumpėjančiom dienom besilepinančią savo tvirtovėje, minkštuose pataluose, ilgaamžę džiugina kambarinės gėlės. Pamatysi ir rodo žiedelį. Akimis glostydama kiekvieną žiedelį, šimtametė vis grįžta į savo jaunas dienas. Gimė, užaugo čia pat, Pagojo kaime. Kokie laukai prie Smetonos būdavo. Ten jos jaunos arta, sėta, akėta… Ir linksmai su jaunimu vakarota. Ūkininkų Matulių šeimoje užaugo 4 broliai ir jos, dvi sesutės. Antaninos sesuo jaunylė Pranutė buvo poetė. Išleido knygą. Gyveno ir mirė Amerikoje. Ilgaamžė. Į Amžinybę iškeliavo 90 metų. Pranutė ir Antaninai ne vieną eilėraštį skyrusi. Pranutės eilėse jos sesuo Antanina vis skleisdavosi žiedeliu.

– Mane ji Antute vadindavo. Vis viliojo į Ameriką. Neprisiruošiau. Labai tolima kelionė. Pranutės nuotrauka ant sienos. Kažkur yra ir jos išleista knygutė su eilėraštuku apie mane. Mane ji vadino žiedeliu, – prisimena šimtametė. Apsiverkia.

Antaniną Pranciliauskienę supa visos pasaulio naujienos. Valandas skaičiuoja didžiulis laikrodis. Paveiksle virš lovos budi dangiškoji Motina. Po ranka radijo imtuvas. Televizorius. Įdarbintas telefonas. Pasiilgti artimieji senolės nesuspėja. Senolė labai mėgsta pati jiems paskambinti. Po pagalve – šimtametės brangenybės, jos vyro Vytauto dvi mažutės nuotraukos. Saugo jas piniginėje. Parodys. Ir atskleis savo pirmosios ir paskutiniosios meilės istoriją.

– Mano tėveliai buvo stambūs ūkininkai. Vytukas buvo mūsų samdinys. Gražus, labai nuoširdus berniukas. Jis man, trisdešimtmetei, susuko galvą. Jį įsimylėjau. Apsivedėm. Jis dar labai jaunas, biednas, nors darbštus, tėvelių namuose jausdavosi kaip ne savas. Jį užjausdavau, gailėdavau. Sutarėme labai gražiai. Jeigu Vytukas rytą pirmas karvę pamelždavo, tai man visuomet į lovą atnešdavo šilto pieno puodelį. Jaunas ir labai karštas. Pabiro vaikelis po vaikelio. Aušrytė, Genutė, Renutė, Pranutė, Benutė ir Joniukas. Benutės jau nebeturiu, – nuliūsta šešių vaikų motina. Nubraukia ašarėlę ir nusistebi: – Labai greit atbėgo  šimtas metų. Jeigu kas būt sakęs, linkėjęs, kad tiek sulauks – nebūčiau patikėjusi.

Šimtametės žodžiais, jeigu kojelės neskaudėtų, kraujospūdis nešokinėtų, metų naštos ji ir nejaustų. Klausa puiki, atmintis gera. Vaistais nepiktnaudžiaujanti. Jokių pogulių nepripažįstanti. Niekada gyvenime maisto neprisikirtusi tiek, kad pukšėtų. Ne valganti, bet kaip paukštelė – lesiojanti. Bet ko jos širdis geidžia. Riebios mėsos – nė į burną. Net lašinio. Saldumynų nevengianti. Ne kiekvienu saldainiu smaližę šimtametę pradžiuginsi. Tik su „Raudonaja aguona“.

– Nori sulaukti šimto metų, mylėk ne tik savo artimą, bet ir pats save… –  visiems linki Ramongalių šimtametė Antanina Pranciliauskienė.

Regina VAIČEKONIENĖ

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

„Sėlos“ muziejaus nuotr.

Spalio 24 d. 13 val. „Sėlos“ muziejuje uždaroma paroda „Moterų rankdarbių grožis: tradicijos perimamumas ir kaita“. Ne vieną mėnesį gėrėjomės savo krašto išradingomis ir darbščiomis moterimis ir kruopščiais jų darbais. Viena iš šios parodos dalyvių – tautodailininkė Vitenė Repšienė.

Po Panevėžio regiono tautodailininkų „Aukso vainiko“ atrankinės parodos imti eksponuoti moterų rankdarbiai iš Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fondų. Įgudusi ilgametės muziejininkės Jadvygos Kriščiūnienės akis negalėjo nepastebėti, kas galėtų surišti senąjį etnokultūros klodą su šiandieninės tautodailės darbais, kokie šiuolaikinės tautodailės darbai atspindi labai seną, iš kartos į kartą perduotą tradiciją, slepią mūsų senolių pasaulėjautos klodus, perduoda žinutę iš amžių glūdumos… Tad į Vabalninką neiškeliavo, o iš vienos parodos į kitą persikėlė dviejų tautinio paveldo sertifikatų savininkės, keturių „Aukso vainikų“ laimėtojos Vitenės Repšienės sodas ir skutinėti margučiai.

Tautodailininkė pakviesta mielai atvažiavo į parodos „Moterų rankdarbių grožis: tradicijos perimamumas ir kaita“ atidarymą, ir lėtai apėjo, apžiūrėjo visą parodą, tuo vėlgi patraukdama parodos autorės J. Kriščiūnienės dėmesį, o pradėjus kalbinti, tiesiog priblokšdama net ne išmanymu, o giluminiu jutimu viso to, ką per šimtmečius moterys į savo rankdarbius sudėjo… Tad kirbėte kirbėjo sužinoti, kaip ir iš kur Vitenė Repšienė viską savin surinko, ką transliuoja unikaliais tautodailės darbais …

Pirmieji atsakymai – senoje fotografijoje, kurioje dvi seserys Aleknoičios – pirmaklasė Vitenė ir trečiokė jos sesuo Jūratė – iš Kupiškio rajono Plundakų kaimo stovi tautiniais drabužėliais aptaisytos… „Prijuostes, rankoves išsisiuvinėt turėjom pačios…“ – pasakos Vitenė, versdama vieną po kitos fotografijas, kuriose tautiniais drabužiais pasipuošusios ir jos tetos, ir ji pati, Mikalinos Glemžaitės aptūlota, kaip juokauja Vitenė, (o prie ratelio pasodintos šeivų trint nuotrauka tapo knygos „Kupiškėnų senovė“ iliustracija), ir teta Ona, išvažiavusi Amerikon, tačiau austi ir tautiniais drabužiais puoštis nepametusi.

Tačiau pasakojimą Vitenė Repšienė pradeda dar iš toliau, nuo savo senelių. Pasakoja apie pamaldųjį senelį Kazimierą Alekną, kuriam bažnyčios rūpesčiai buvo visada svarbesni už šeimos reikalus, tad krūvą vaikų (6 sūnus ir 3 dukteris) auginti, auklėti, maitinti, į mokslus leisti buvo močiutės Anelės rūpestis. „Kupiškėnų enciklopedijoje“ Kazimieras Alekna pristatytas kaip vienas Kupiškio krašto šviesuolių, net tik ištikimai tarnavęs bažnyčiai, 20 metų rūpinęsis Kupiškio bažnyčios statybomis, bet ir palaikęs ryšius su knygnešiais, savo sodyboje organizavęs pirmuosius lietuviškus vakarus. Keturakio „Amerika pirtyje“ Plundakuose buvo suvaidinta dar 1898 metais, o K. Alekna buvo šio ir dar vieno spektaklio režisierius ir dargi Faibčiko vaidmens atlikėjas.

„Sėlos“ muziejaus nuotr.

Negali p. Vitenė nepaminėti ir savo bobutės Domicelės Dauderytės-Šlapelienės (mamos motinos), kuri buvo tikra rankdarbių meistrė, išmokusi šio meno iš vienuolių, niekada taip ir nedirbusi ūkio darbų, tačiau ne tik motinos, bet ir anytos vertinta už auksines rankas, puošusias ne tik namus, bet ir bažnyčią (nerdavusi nepaprastus nėrinius sidabro siūlais bažnyčiai puošti). O namuose dailiausiais nėriniais buvo papuoštos staltiesės, paklodės, pagalvių užgalės, visi apatiniai marškiniai, nes apatinis drabužis, anot D. Šlapelienės, turėjo būti netgi gražesnis už viršutinį… Bobutė ir liaudies mediciną puikiai išmaniusi, ir margučius vašku margindavusi, puošdama juos ne tik krikščioniškais, bet ir gamtameldiškais motyvais (viena kiaušinio pusė krikščioniška, kita – ne). Bažnyčioje kunigas tokių šventinti nenorėdavęs, tačiau bobutė kunigėlį pergudraudavusi ir parsinešdavusi namo visą pintinę pašventintų margučių. Su kunigu buvo susikibirkščiuota ir dėl „Kupiškėnų vestuvėms“ nurišto tradicinio šiaudinio stogo. Dievobaimingasis Vitenės senelis K. Alekna prasitarė kunigui, kokį sodą bobutė Domicelė Šlapelienė nurišusi, o kunigas užprotestavo, neleido vaidinimams naudoti, prisakė nurišti krikščionišką (šį sodą, nurištą iš eglišakių, užfiksavo fotografo, etnografo B. Buračo fotoaparatas).

Nepaprastai gera audėja, garsiausia visoje apylinkėje buvo senelio K. Aleknos sesuo Gudienė, kurios profesionalumą įrodantis diplomas ir šiandien puošia vaikaičio Romo sienas. Geros audėjos buvusios ir Vitenės tėvelio seserys Julė Mukienė ir Marijona Pežienė, joms ne ką nusileido ir mamos seserys Julė ir Ona Šlapelytės, lankiusios Šaulių organizacijoje rankdarbių skyrių, tad ir ausdavusios, ir siuvinėdavo, ir tautiniais kostiumais puošdavusios.

Nepaprastais gabumais buvo apdovanota ir Vitenės mama Marijona Šlapelytė-Aleknienė, trylikos metų tapusi diplomuota siuvėja. Prieš tai išsiųsta su vyresniąja seserimi Vandute mokytis į vienuolyną Lenkijoje, Marijona pargrįžo namo, nes jos sesuo susirgo ir iškeliavo Anapilin. Tačiau čia netikėtai nukrito laimė mokytis Panevėžyje siuvėja. Trejus metus pasimokiusi vieno žydo dukra vasarą ištekėjo, tad nebeturėjo galimybių baigti mokslo, nors likę buvo vos vieni metai. Jos tėvui labai gaila buvo už mokslą sumokėtų pinigų, kurių niekas nebežadėjo grąžinti, tad jis su Marijonos mama sutarė, kad ši atiduosianti jam pusę sumos, sumokėtos už jo dukros mokslus, ir galinti vietoj anos leisti mokytis savo mergaitę. Vos 12 metų turinti Marijona į mokslus kibo taip, kad po metų studijų egzaminus išlaikė geriau už visas savo moksladrauges, tuo uždirbdama apdovanojimą savo mokytojui ir rankinę siuvimo mašiną sau (apie tai, kad ji mokėsi vos vienus metus, buvo nutylėta…). Kadangi 12 metų diplomuota siuvėja net savo nuosavos siuvimo mašinos negalėjo panešti, tai siuvėjauti pradėjo eidama per žmones kartu su savo drauge, kuri jos mašiną nešiodavo. Per septyniolika metų siuvėjaudama, o dar išmokiusi 8 mokines, susikrovė sau nemažą kapitalą, tad tekėdama atsivežė pirktinę spintą, komodą ir kuparą.

Klausantis pasakojimų apie močiutę, tetas, mamą, nekyla abejonių, kad viskas atėjo iš šeimos, perimant tuos sukauptus iš kartos į kartą perduodamus giluminius klodus. Taip buvo perimtas ir kiaušinių marginimo menas. Jei bobutė Domicelė margino vašku, tai dėdė Povilas buvo puikiai įvaldęs skutinėjimo meną (jo skutinėtus margučius V. Repšienė yra išsaugojusi iki šiandien), veždavęs margučius į Kauną, parduodavęs muziejui, žmonėms turguje prieš Velykas. Nuo pat mažens žiūrint į vyresniuosius šis smagus darbas rūpėdavo ir vaikams. V. Repšienė prisimena, kad vašku margindavo tik savaitę iki Velykų ir paskui savaitę iki Atvelykio, o skutinėdavo vaikai ištisus metus. Jei tik mama pusryčiams išvirdavo kiaušinių, tai vaikai juos pirmiausiai merkdavo į dažus, o tada imdavo skutinėti. Mama tam neprieštaraudavo su viena sąlyga: kad vaikai neliktų be pusryčių. Net pačius gražiausius margučius tekdavę suvalgyti. Tad norėdami išsaugoti labiausiai pasisekusius, vaikai nupjaudavo atsargiai vieną margučio galą, atsargiai iškabliuodavo turinį, o lukštą pasidėdavo.

Šiandien Vitenės Repšienės buto erdvė prasiplečia iki begalybės… Sukabinti sodai – daugybė visatos modelių, kiekvienas vis kitokios konstrukcijos, kitaip padalinta erdve, aplink save kuriantys savo energinį lauką. Akys visai apraibsta, kada V. Repšienė pradeda nešti dėžes ir maišus su tuščiaviduriais margučiais. Žinant, kad kiekvienas jų unikalus, nėra dviejų visiškai vienodų, vėlgi apima pojūtis atsidūrus beribiame kosmose, kurio visumos žmogaus protas negali suvokti… Baltiški simboliai dėliojasi įvairiausiais ornamentais, o visiškai netikėtą įspūdį sukuria svogūnų lukštais dažyti ir dar raižiniais papuošti margučiai, kurių raštai vejasi sukasi aplink tarsi sodo vijokliai, labai primenantys rytietiškos keramikos motyvus.

Dauguma Vitenę Repšienę ir pažįsta kaip nepralenkiamą tradicinių šiaudinių sodų rišimo ir margučių raižymo meistrę, bet retas gal kuris težino, kad tos auksinės rankos ir adatą nepaprastai gerai valdo, kad Vitenės spintose slepiasi daugybė siuvinėtų rankdarbių. Pašnekovei prisimenant, kokiomis sąlygomis ji šį lobį susikrovė, V. Repšienės akyse pagauni liūdesio atspindį: į šiuos darbus jos gražiausios jaunystės dienos susiuvinėtos…

Su šeima į Sibirą ištremtai Vitenei pavyko pabėgti. Turėjusi eiti į 11 klasę, likosi 10-oje, nes lietuviškai nei skaityt, nei rašyt nemokėjo. Apsigyveno pas tėvelio seserį Julę, kuri Kupiškyje iš garsių etnografijos tyrinėtojų seserų Glemžaičių buvo nusipirkusi pusę namo. Kadangi buvo bėglė ir gyveno ne labai legaliai, teta niekur neišleisdavo, po pamokų būdavo prisakyta žmonėms per daug nesirodyti, būti namuose. Kitame namo gale gyveno Mikalina Glemžaitė, buvusi Žemės ūkio akademijos dėstytoja, dėsčiusi siuvinėjimą ir surinkusi daugybę savo studenčių siuvinėjimų pavyzdžių. Kadangi tuo metu M. Glemžaitė rengė knygą apie kupiškėnų senovę, tai į pagalbą pasikvietė ir Vitenę. Davė, kaip ji sako, perkilnot kelias dėžes škurliukų: ką reikėjo išskalbt, ką išlygint. Tas skiautes bekilnojant, paskutinėje dėžėje pasimatė, kad buvo pelė įsisukusi ir nukrimtusi gabalą vieno gražiausių pavyzdžių. M. Glemžaitė dėl to labai susikrimto, tad Vitenė paprašė drobės gabaliuko, siūlų, ir išsiuvinėjo pelės nugraužtą motyvą. Tada ir prasidėjo vargo vakarai. Pamačiusi, kad mergaitė taip dailiai ir sumaniai dirba, Mikalina ir pasodino siuvinėti. Taip vienas po kito buvo išsiuvinėti komplektai virtuvei, valgomajam, vaikų kambariui… Kai pritrūkdavo siūlų didesniems darbams, tekdavo siuvinėti pagalvėles. Iš tų daugybės škurliukų Elvyra Glemžaitė-Aulaitienė sudarė net tris didžiulius segtuvus šablonų (uzorų), kurie buvo spausdinami atskirais leidiniais.

Be siuvinėjimo M. Glemžaitė turėdavo Vitenei ir kitokių darbų, pvz., tekdavo atvesti pas ją į namus tautosakos, etnografijos pateikėjas, fotografuotis Mikalinai aptūlojus tautiniais kostiumais. Taip pat buvo duota užduotis surinkti iš tarpukariu tekėjusių moterų pasakojimus apie jų vestuves, vestuvių tradicijas. Na, ir vienas nuobodžiausių ir labiausiai erzinančių darbų būdavo, šokinėti apie seniokus, kada pas Mikaliną Glemžaitę suvažiuodavo jos draugai dailininkai. Dengti sode stalą, nešioti arbatą, patiesti patiesaliukus ant žolės ir klausytis keistų, nesuprantamų jų kalbų, ginčų apie dailę – kaip nuobodu!… Dažni svečiai Mikalinos namuose būdavo Antanas Žmuidzinavičius, Veronika Šleivytė, Kazys Šimonis, Vytautas Mackevičius, kurie nemažai diskutuodavo ir liaudies meno temomis. Vyrai dailininkai kartais patraukdavo per dantį Kauno poniutes (Glemžaitę su drauge), kurios, mokslus apie liaudies meną mieste baigusios, prarandančios tikrąjį jo pojūtį: siuvinėjimų raštai tik per didinamąjį stiklą beįžiūrimi, o iš paletės dingsta ryškios spalvos, kurios vyraudavo senuosiuose audiniuose, ar visai ignoruojama mėlyna spalva…

Bet keisčiausi Vitenei atrodydavo pokalbiai apie dailės darbus. Dailininkai neaptarinėdavo spalvų, siužeto, kompozicijos, bet matydavo, pavyzdžiui, emocijas: pyktį, nusivylimą, skausmą… Ypač mėgusi piešti gėles Veronika Šleivytė, pasirodo, piešė visai ne gėles. Rodydama nupieštas našlaites, paklausė Vitenės, ką ši matanti. Ar nematanti tarnaitės Veronikos? Liepusi pasižiūrėti į darže ravinčią merginą ir dar sykį pažvelgti į gėlių kotelius – ar nematanti, kad ten Veronikos užpakalis? O pažvelgusi į gėlės žiedą ar nemato piktai susiraukusio tarnaitės veido?..

Dailininkai tapdavo ir siuvinėjimų šablonų (uzorų) kūrėjais. V. Repšienė prisimena, kaip po vieno festivalio Kupiškyje sugužėjo dailininkai pas M. Glemžaitę. Čia V. Šleivytė padalinusi visiems perpieštą tą patį ornamentą pagalvėlei ir liepusi kolegoms nuspalvinti. K. Šimonis pasirinko žalią ir geltoną spalvas, V. Mackevičius – raudoną ir mėlyną, pati Veronika – violetinę ir rausvą.

Žiūrint iš jaunos merginos pozicijų – katorga tai buvo, ne gyvenimas… Ir tik dabar, prabėgus daugybei metų, V. Repšienė tuos parduotos jaunystės metus jau vertina kitaip. Tik dabar ji suvokia, kiek, kad ir tuokart prieš jos valią, žinių, patirties ji per tuos dvejus metus įgijusi. Keletą savo parduotos jaunystės darbų Vitenė Repšienė ištraukė iš spintos parodai „Moterų rankdarbių grožis: tradicijos perimamumas ir kaita“, gal lankytojas, į parodą atėjęs, atras ir Kupiškio krašto dailininkės Veronikos Šleivytės nupieštą ornamentą, nuspalvintą kurio įžymaus kolegos dailininko, išsiuvinėtą Vitenės Aleknaitės…

Edita LANSBERGIENĖ

„Biržiečių žodis“

selonija.lt

2015 lapkričio 6 d. (penktadienį) 15 val. Biržų krašto muziejuje „Sėla“ vyks su profesoriaus Alberto Gursko edukacinė kaligrafijos pamoka, 17 val. – jubiliejinės kaligrafijos darbų parodos atidarymas.

Albertas Gurskas – pripažintas kaligrafas, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, gimė 1935 m. Ukmergės rajone. 1962-1968 m. studijavo Lietuvos valstybiniame Dailės institute grafiką. Nuo1969 m. dėsto VDA, nuo1987m. – docentas, nuo 1993m. – profesorius. Buvo VDA Dailės pedagogikos, vėliau – Grafikos katedros vedėjas. Gyvenime A. Gursko veikla plati ir įvairiabriaunė. Galima išskirti kūrybinę, pedagoginę ir visuomeninę-edukacinę veiklas. Visur palikti ženklūs pėdsakai. Kūrybinėje veikloje reiškiasi ne tik kaligrafijos srityje, kur matomi ryškiausi pėdsakai – sukurta lietuviškoji kaligrafijos mokykla, parengtas ir išleistas puikus metodinis leidinys „Kafigrafijos ir šrifto pagrindai“ (leidinys papildytas ir dėl didžiulio susidomėjimo užsieniečių tarpe išleistas pakartotinai jau ir su anglų kalba), sukurta daugybė originalių kaligrafinių kompozicijų… Jis sukūrė eilę puikių šriftinių plakatų, yra daugybės logotipų, gyvuojančių ir nesenstančių jau eilę dešimtmečių bei daugelio exlibrisų autorius, sukūręs Širvintų, Žeimelių, Deltuvos, Užpalių, Labanoro herbus, eilę paminklinių lentų, apipavidalinęs daugelį knygų…Pažymėtina ilgalaikė A. Gursko veikla Lietuvos heraldikos, Lietuvos banko pinigų projektavimo ir gamybos komisijose, pirmininkavimas Lietuvos ir Čekijos draugijai…
Pats A. Gurskas iš visų savo ženklių ir prasmingų veiklų išskiria pedagoginį darbą. Jubiliejiniame savo kūrybos leidinyje jis teigia: pedagoginis darbas man artimiausias, čia aš galiu realizuoti save, jaučiuosi reikalingas ir galiu pasidalyti žiniomis, patirtimi su studentais ir dailės mokytojais. Ramu, kai jauti perdavęs estafetės lazdelę rankas, kurios tęs tavo darbą. Čia išaugo pripažinti šrifto kūrėjai – Algis Kliševičius, Rimvydas Kepežinskas, Aušra Lisauskienė, Ieva Babi1aitė, Zita 1nčirauskienė, Virginija Kalinauskaitė, Rūta Mozūraitė, kurie jau ugdo savo mokinius. Čia aš ir matau savo pedagoginės veiklos prasmę.“
Neatsitiktinai daugelis jo kolegų ir mokinių pedagoginę A. Gursko veiklą vertina kaip išskirtinę. Mykolas Vilutis: „Studentams sakydavau: eikit mokytis pas Albertą Gurską. Jis neplepės, bet mokys jus. Jis Pedagogas. Jo kakinete iki lubų prikrauta albumų su tvarkingai suklijuotais studentų kaligrafijos darbais, kuriais jis iliustruoja savo paskaitas. Krūvos knygų iš viso pasaulio apie mokslą, kuri vadindavom kompozicijos pagrindais. Tai faktai, kurie apie pedagogą Gurską pasako daugiau negu žodžiai“. Vytautas Kasputis: „Akivaizdu, kad Albertas Gurskas – ŽMOGUS, KŪRĖJAS, MOKYTOJAS didžiosiomis raidėmis…Nepakartojama Alberto kūrinių plastika, nenusakomas kompozicinis grakštumas byloja apie dailininko prigimtį, gyvybingumą, kuriame į darnią visumą susilieja ir emocinis, ir intelektualinis pradai. Tai būdinga visai jo kūrybai, bet labiausiai akivaizdu jo dėstyme, kontaktuose su studentais, užduočių formulavime ir gausiose studentų darbų varijacijose. Jis dažnai kartodavo: „Improvizacija – spontaniška kūrybos galių išraiška, o sėkmės garantas – turinio ir formos dermė“. Skirmantė Vaitkevičiūtė: „Profesorius niekada neužgoždavo savo autoritetu, kiekvienam stengėsi rasti „raktą“, atverti ir parodyti mūsų unikalumą, atskleisti stipriąsias puses. Pastabos visuomet būdavo taiklios ir išsakomos ne menkinant, o uždegant norą tobulėti. Šalia švelnumo ir pagarbos, jausdavau ir profesoriaus reiklumą, užduočių aiškumą bei logiškacjų seką…Iki šiol nepamirštu begalinės A. Gursko meilės savo dėstomam dalykui – šriftui, užsidegimo, gilaus išmanymo ir patirties. Profesoriaus kabinetas man buvo stebuklingas – raidės karaliavo visur: ant sienų, knygose, begalėje studentų darbų. Jo sukaupta biblioteka nedulkėjo lentynose, o buvo rodoma studentams…“
Atšventęs savo aštuoniasdešimtmetį, prof. Albertas Gurskas šioje jubiliejinėje parodoje pateikia tik nedidelę dalį savo gausaus kūrybinio bagažo, bet ir ta dalis, be abejonės, žiūrovams leis pajausti autoriaus meistriškumą, nuoširdumą, įvairiapusiškumą ir tą didžiulį dėmesį Lietuvos kultūrai, Lietuvos istorijai ir Pagarbą žiūrovui.
Prof. J. Gudmonas

selonija.lt

Vėlinių langas. Editos Mikelionienės nuotr.

Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse Pabiržės Šv. Luko galerijoje atidaryta Vlado Jakubėno muzikos mokyklos Dailės skyriaus mokytojos Gražinos Visockienės ir jos mokinių keramikos darbų paroda. Galerijos įkūrėjas Pabiržės klebonas Vytautas Dagelis stebėjosi darbų brandumu, ragino vaikus kurti, bet nepasikelti į puikybę.

Sveikindamas jaunuosius kūrėjus klebonas prisipažino: tokių įspūdingų ir tiek daug darbų Pabiržės galerijoje nesitikėjo sulaukti. Manė, jog mokiniai bus prilipdę kažin kokių molinių rutuliukų. O čia – ir skulptūros, ir altorėliai, ir dubenėliai, ir šiluma, įdėta į kiekvieną darbelį.

Mokytoja Gražina Visockienė pasakojo apie savo mokinių kūrybą. Editos Mikelionienės nuotr.

Nesitikėjo tokios gražios erdvės parodai Pabiržėje ir mokytoja Gražina Visockienė. Keramikos darbai labai gražiai įsikomponavo galerijos salėje. Tarsi prilipo… Ant palangės išdėliotos skulptūrėlės, altorėlis, žvakių liepsnos ir už lango geltonuojantys medžiai susiliejo į rudenišką Vėlinių paveikslą.

Lauros Čeponytės servizas. Editos Mikelionienės nuotr.

Mokinių ir mokytojos kūriniai galerijos salėje sudėlioti kartu. Sunku buvo atskirti, kur mokytojos, o kur mokinio darbas. Neįtikėtina, kad dešimtmetis, dvylikametis ar trylikametis dirba taip kūrybiškai. Anot parodoje dalyvavusios profesionalios menininkės Lilianos Žutautienės, to pasiekti galima tik didžiuliu pedagogo talentu.
Į parodos atidarymą jaunuosius kūrėjus atlydėjo šeimos nariai. Kiekvieną savo mokinį pristačiusi ir apie darbus pasakojusi mokytoja Gražina sakė, jog daugelis mokinių yra labai užsidegę keramika. Rusnės mama ketina pirkti net degimo krosnį.
Dėkodamas už parodą klebonas V. Dagelis kiekvienam kūrėjui dovanojo kitų metų kalendorių ir pasiūlė prieš kitas Vėlines vėl surengti jaunųjų keramikų parodą Pabiržėje. Gal tai taps tradicija? Keramikinis altorėlis, žvakutės – tarsi atsvara iš užsienio plūstančiam moliūgų ir zombių helovinui.

Rusnė Čepaitytė prie savo darbelių. Editos Mikelionienės nuotr.

Parodos dalyvius mokytoja Gražina Visockienė ir Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorės pavaduotoja Ramutė Petronytė kvietė sušilti prie puodelio arbatos ir kavos, pasivaišinti saldumynais. Mokytoja Gražina prasitarė, jog po poros savaičių galerijoje ketina demonstruoti filmukus apie tai, kaip keramikos darbus kuria kaimynai – Pasvalio mokinukai. Ta pačia proga vaikai, kurie negalėjo atvažiuoti į parodos atidarymą, galės apžiūrėti parodą Pabiržės galerijoje.
Edita MIKELIONIENĖ
„Biržiečių žodis“
selonija.lt

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka
kviečia į tradicinę
19-ąją Šiaurės šalių bibliotekų savaitę, kurios tema
„Draugystė Šiaurės šalyse“.
Lapkričio 9 d., pirmadienį, 9.00 val., garsiniai skaitymai vaikams „Auštant“
(Vaikų aptarnavimo skyriuje).
Lapkričio 9 d., pirmadienį, 17.30 val., garsiniai skaitymai suaugusiems „Sutemų valanda“ (Suaugusiųjų aptarnavimo skyriuje).
Visą savaitę nuo lapkričio 9 d. iki 15 d. Skaitytojų aptarnavimo skyriuje vyks akcija – siurprizas „Aklas pasimatymas su knyga“.
Šiaurės šalių bibliotekų savaitė yra Šiaurės šalių asociacijų „Norden“ federacijos kuruojamas projektas, propaguojantis garsinį Šiaurės šalių literatūros skaitymą.
Iki susitikimų prie knygos.

selonija.lt